Artėjant K11: ką iš Occidentali’s Karma turėtų pagaliau suvokti lietuviai

Gaila, nežiūrėjau šių metų San Remo festivalio. Buvo laikai, kai kelerius metus iš eilės žiūrėjau, ir, tiesą sakant, man labai patikdavo, nors visos San Remo vienos dienos peržiūrėti neįmanoma, nes renginiai klaikiai ilgai trunka. Kas gal penkioliką minučių jie balsuoja, labai stropiai atrinkinėja atlikėjus, yra net kelios sekcijos. Kai dar nebuvo susigalvoję, kad vis dėlto į euroviziją būtų faina nusiųst festivalio pagrindinį nugalėtoją, dažniausiai komisija atrinkdavo iš jaunimo sekcijos kažką, kad taip paskatintų pumpurėlį. Bet trukmė ir visi via el televoto, stop el televoto, via el televoto, stop el televoto baisiai užknisdavo. Bet estetiškai, humoro prasme tai tikrai smagus akiai renginys. O ir šiaip italai moka būti saviti, bet tuo pat metu ir prašmatnūs ir madingi (kas lietuviam žiauriai neišeina, bet kai mes ištisai angliškai dainuojam ir bandom būt skandinavais, tai, na, sėkmės mumei su tokiu savitumo skatinimu).

Bet ne apie San Remo papletkinti mes čia susirinkome.

Šiemet San Remo nugalėjo ir teisę atstovauti Eurovizijoje laimėjo Francesco Gabbani daina Occidentali’s Karma. Lietuviškai pavadinimas būtų Vakarų Karma. Dainos tekstas yra grynai socialinė kritika, beje, dideliam nuostabumui, galimas analizuoti net keliais sluoksniais, kadangi kiekvienoje eilutėje glūdi kokia nors užuomina į pagrindinę dainos tematiką. Bet aš į tai labai nesigilinsiu, kad neišvarginčiau jūsų akyčių, be to, be manęs tą jau puikiai padarė ir eurovizijos fanų wiwibloggsai blogas, tai ten ir pasiskaitysite, jei jau įdomu.

Bet pati dainos teksto esmė, kaip aiškina Francesco Gabbani, šios dainos atlikėjas ir vienas autorių, pašiepiama Vakarų popkultūra su savo socialinėm akcijom dėl vaizdo (yra eilutė, kur pašiepiama kažkokia alkoholikus neva gelbėjanti organizacija, tai va, anot teksto autoriaus, atseit jie labiau ugdo selfininkus negu kovoja su realia problema) ir mainstreaminis gręžimasis į Tolimųjų Rytų kultūras, iš esmės neturint net šansų suvokti tų kultūrų principų taip nuoširdžiai, kaip tai galėtų padaryti patys tų kultūrų atstovai. Dainoje miksuojami įvairūs rytietiški ritualai ir Vakarų kultūros įžymios figūros, pvz. kokia Coco Chanel. Esti net eilutė, kur glūdi Herakleito principas, kad į tą pačią upę neįbrisi (Panta Rhei). Šaipomasi iš anglų kalbos stiprios intervencijos į italų kalbą. Žodžiu, labai aiškus piršto bedimas į šiuolaikinį vanity fair, kuris iš visų laikų tuštybės turgų geriausiai išsiskirtų turbūt būtent tuo, kad primena Kalvarijų baracholką, kur jau, na, visko ir iš visur surasi (šiaip nemėgstu turgų ir niekad neinu dabar, bet pamenu, kai a.a. tėtukas gyvas buvo, tai pravesdavo jis mane pro ten kaip egzotiką. Gertuvėlė su Putinu ir Medvedevu ir 70ųjų televizoriai dar vis turi ryškią vietą prisiminimuose). [pasakė, kad nevargins akyčių, vis tiek paaiškina visą dainą :)]

Ir aš jums atsakau – 2017 metai turėtų būti pradžia kažko labai įdomaus ir, turint kontekste praeitus metus, kai nugalėjo, regis, visiškai iš kitos planetos atskridęs prezidentas, kuris sako America first, britų senimas prabalsavo už brexit’ą, o paskui klausė anūkų, kas ta Europos Sąjunga, o anys bandė sugūglint… Mes tarsi stovim dabar ant ugnies transformacijų, apie kurias kalba tas pats Herakleitas, kurį cituoja Gabbani; kažkas kinta, ir aš manau, kad daug kas tą jaučia. Net madinga pasakyt, kad čia kažkas naujo.

Ką aš ir padariau. Che.

Ok, nenukrypkim.

2016 metus savo apžvalgėlėje aš jau pavadinau metais, kai nugalėjo tikrieji hipsteriai – tie, kurių šiaip nieks negirdi, nes jie internetuose mūsų dažniausiai nepasiekia ir yra apdairiai linkę nepolitikuot (kaip sakoma, tyli kiaulė gilią šaknį knisa). Ir natūralu, kad taip vyksta – artėja kitas dešimtmetis. Keičias vėjai, taip sakant.

Ir va šiemet GRAMMY Bijuoncė dainavo vaizduodama Afrikos kažkurių kraštų vaisingumo deivę. Ir mane pradėjo gaudyt kažkoks pojūtis, kad kitam dešimtmety galimai ateis mada slinktis į savo tautų, savo šalių identitetą. Va taip grynai gaudyt pradėjo. Sėdėjau ir jaučiu, kad kažkas už kojos gaudo; ir ne, čia tikrai nei vieno iš mano a.a katinų vaiduoklis. Jie testamentuose prisiekė, kad nesivaidens. Tai va.

Nu ir aš tada pagalvojau.

Tada aš jau pagalvojau.

O ką mes lietuviai parodysim, jei ateis tokia mada? Kas mes esam pasauliui?

Mes kartais su Vitalijumi pakalbame, kad va ko jis pasiilgsta iš Lietuvos, tai to nesveiko juodo humoro jausmo, kur vokiečiai, kurie šiaip, humoro požiūriu, yra ganėtinai šlykštukai, gali pašiurpt nuo jo, nes nu jis toooks juodassss, toooks juodasss. Tiesiog nu už tą juodą humoro jausmą mes sumokame dievo rykšte – didžiuliu kiekiu savižudžių kiekvienais metais – tokio humoro kartais neįmanoma atlaikyti psichiškai. Nes jis toks juodassss. Tookss. Juodasss.

Bet čia mes pakalbam.

Per tą pačią nelemtą jevraviziją Mark Adam Harold parašė ilgiausią postą apie tai, kaip lietuviai vis išsižada visko, ką turi savito, vardan to, kad būtų vakarietiški.

Ir odie, mano galvelėje užvirė klausimų sumaištis.

Ta prasme, ateis mada rodyt, kas tu esi, kokia tavo tauta, kokios šaknys. Kaip mes tai reprezentuosim? Moderniai, stilingai, turiu omenyje.

Ką mes parodysim, jeigu ateis tokia mada? Kas mes išvis esam – dar geresnis klausimas.

Nu ir aš pradėjau galvot.

Ar pristatysim pasauliui savo polinkį saviplakos fiestoms? Nes nu vat lietuviai susiraukę, lietuviai nedraugiški, viskas yra geriau už lietuvius, lietuviai yra blogybių blogybė, ir nu čia toks šiūdaaaszzzz. Papasakosim, kaip gėdijamės savo kultūrinių ypatybių? Bandom savyje atrasti visokius pradus, nuneigdami savo kultūrą? Gėdysimės savo kuklumo, santūrumo ir šiaurietiško šaltumo? Dar pabambėsim, kad va lenkai, rusai vieni kitus palaiko, o lietuviai saviškį išpeikia? Nes čia labai blogai, jei tautietis pateikia šūdą ir tu nepasakai, kad nu, drauguži, čia šūdas? Bandysim apsimest, kad mes vieninteliai kartais būnam šiurkštūs? Pavydūs? Zirziam? Tikrai tikrai vieninteliai, juk taip? [prisimena visus zyzlas, sutiktus užsienyje] Ir drovimės paklausti arba nemėgstame klausiančiųjų? [prisimena pasakojimą, kaip Vokietijos vieno universteto dėstytojai nemėgsta klausimų. VAKARŲ Vokietijos. Dar prisimena suomius, pravirkdančius kas antrą komediantą, kuriam visur paeina, bet tik ne Suomijoj]

Aaaar papasakosim pasakėlę, kaip mes, kai užaugsim, tapsim vakariečiais? Nes nu va buvo rusai, vaje vaje, ir va dabar mes augam ir būsim vakariečiai tikri kažkada. Nes dabar mes nenormalūs kažkokie. Bet vat kai užaugsim… Ir nesvarbu, kad į mus dabar žiūrės kaip į normalią valstybę, o ne bananų respubliką – mes patys prakišinėsim teoriją, kad kažkuo esam nenormalūs ir čia kažką taisyt mūsų identitete reikia. Ne valstybėje ydos, bet  identitete. Koks tas identitetas? Nieks nežino. Užaugę būsim vakariečiais.

Ei, o papasakosim apie savo superfetišizuotą istoriją? Nu va mes kažkada buvom dideliii dideliii, o dabar va mes mažiukai, nes va mes buvom visad kankinukai, mus visi kankino, skriaudė ir mušė… Arba atvirkščiai. Mes tokie tokie didingi buvom va, čia tą ir tą sustabdėm, čia ojėzmarija kokio masto dalykai vyko… Nuo jūros iki jūros… O tada kiek kraujo toj istorijoj… [verkia] AI BET MES TOKIE DIDINGIIII [tuoj pradeda kalbėt apie lietuvišką pavydą, pyktį ir pan] Ir ne, aš nesakau, kad mes negalim didžiuotis savo istorija. Nes, prisiekiu, mes tikrai turim kuo didžiuotis. Bet pamenu, kai į Neįtikėtinus Faktus, kai jie dar buvo ant bangos, nusiunčiau faktą apie Kuršo hercogystės (kas techniškai yra dabartinė Latvija, ne Lietuva) koloniją Trinidade ir Tobage. Ir kaaad prasidėjo komentaruose uodegų kilnojimos aukštyn, monarchijos garbinimas. Jėzau Marija, nu ir popsūcha, pagalvojau tada.

Ar ir toliau lįsim į subinę, pamatę USENETĮ, kuris pila purvą ant mūsų šalies, kai tai yra neteisinga? Tikėsim USENEČIU labiau nei saviškiais? Lankstysimės USENEČIUI, nes jis USENETIS? Nekalbama apie tai, kai kritika yra protinga. Jos būna. Ir daug. Ir vertingos. Bet būna, kad koks verksnys espanjola užžliumbia, kaip čia LT viskas šūdas, ir viskas, mes juo tikim, nes jis USENETIS AAAAA!!!!1!!

Ar ir toliau skriausim savo kalbą ir tradicijas, anas užkonservuodami iki negalėjimo, kad kuo stipriau atsiduotų kaimu ir kuo mažiau XXI a. gūsio būtų justi tame? Baladosim visus, kas kuria lietuvių kalbai naujus žodžius (kalbu apie civilius, ne apie kalbos kariuomenę), visus, kas sugalvoja originaliai perteikti lietuvybę? Man jau ne vienas čia skundės, kaip mano bloge yra niekinama lietuvių kalba, nes mes rašliavodami (ypač aš ir Vitalijus) mėgėjai pamandravot. Tai žinokit, čia baisus dalykas yra. Negalima taip. Reikia būtinai visiem rašyt su krūva įvardžiuotinių formų, kad galėtume paverkt susėdę. O paskui bambėt, kokia ta lietuvių kalba nestilinga, sudėtinga vartoti ir kokia anglų nuostabumas yra savo paprastumu. Jūs kiekvienas kuriate lietuvių kalbą. Viena šių metų rezoliucijų mano yra anglicizmus išnaikint iš kalbos ir koncentruotis ties bandymu lietuvių kalbą padaryti… nesakysiu to žodžio iš f raidės – prašmatnia (che, o apie kokį jūs pagalvojot, nedorėliai:))? Kažkuo tokiu stilingu, moderniu. Nes lietuvių kalba graži, ir ypač ji graži, kai rašai ilgesnius sakinius – ji tada labai gražiai plaukia. Jokia kalba taip neskamba. Netikit? Paskaitykit tą sakinį prieš tai ilgelesnį garsiau. Magija.

O ką mes iš muzikos, iš dailės parodysim? Kokios mūsų tradicijos? Ai, pamiršau, viskas, kas lietuviška yra šūdas, mes gi taikomės į skandinavus… Kas, kad galėtume skoningai moderniai perteikti sutartines/kanonus, taip, kad taip suskambėtų ir OHO. Ai pala… Čia gi irgi negalima taip. Reik būtinai taip, kad atrodytų, lyg tiesiai iš kaimo atvežta. Nes čia tikrosios tradicijos, tikroji lietuvybė mat. Nesuderinti instrumentai iš Duokim Garo yra TIKROJI LIETUVYBĖ. Žinoma, galim bandyt visišką kosmopolitizmą, atsiplėšimą nuo savo šaknų, bet mažytei šaliai šitas kaži ar sueis, nepykit – neturim galimybių tiek techniškai stambūs būt kaip kokie švedai, kur pusė JAV hitų yra suprodiusuoti vikingų. Nors bendrai galim, kodėl ne? Bet uoj, šįkart pamiršau, kad lietuviai yra šiūdasss, nieko negali. Nes mes ne vakariečiai 🙂 Bet kai užaugsim… Ir jeigu neišnyksim [sriūbčioja]

Ai, o kur dar sovietinių pradų naikinimo programa. Žinokit, jeigu jus kažkas sukritikuoja, čia tikrai sovietinis dalykas. Jeigu iš jūsų išsižvengia irgi grynai sovietmetis. Viskas yra sovietmečio pasekmė. Viiiskaaas. Jeigu jūs esate įžymybė, elgiatės neatsakingai, tai čia sovietmečio padarinys, kad žmonės prašys būt atsakingais viešojoje erdvėje, nes vaikai žiūri. Tai bet ei, o kodėl tada Miley Cyrus gaudavo kritikos iš tėvelių ir pan. dėl elgesio? Sovietinė pasekmė? Paskui pykstam, kad mus posovietine valstybe vadina. Kai mes patys taip darom ir leidžiam bujoti šitai pravardei. (Nesakau, kad sovietmetis nebuvo visokeriopas moralinis nuosmukis, bet… tik sakau, kad kartais labai perlenkiama ir pernaudojama ta sovietinio prado definicija kažkokia).

Ir dar pasakykim, kad Occidentali’s Karma nedainuojama apie Lietuvos visuomenės tendencijas – tuščias soc. akcijas, anglų kalbos intervenciją į lietuvių kalbą, Tolimųjų Rytų kultūros paviršutinišką persismelkimą, ypač į jaunimą, krūvą tuštokų autoritetų, Coco Chanel citavimo… NU NES MES NE VAKARIEČIAI NIUUUU. Normalioj Vakarų valstybėj viskas būna ger… pala.

Žinot. Aš nekalbėsiu apie tai, kad emigracijos priežastis yra ta lietuviuose išdygusi iš kažkur savineiga. Lietuva turi tam tikrų problemų, nemažai jų sprendžiamos ganėtinai abejingai valdžios (kaip ten bebūtų, labai smagu matyti, kad pilietinė visuomenė bunda – pažiūrėkit, kaip mes užspardėm subines Seimui, kad nebeapsimetinėtų, kad vaikų teisių problema neegzistuoja [teisingai ar neteisingai spręsta – paliksiu Jūsų asmeninėms nuostatoms. Bet dėmesys iššauktas, ir aš linkusi dėl to džiaugtis]). Ir vis dėlto – tas beatodairiškas troškimas būti pastebėtiems Eurovizijoje ar apskritai pasaulyje, visa ta savineiga primena tuos žmones, kurie įsimyli ir veliasi į santykius tam, kad užpildytų vidinę tuštumą (na gerai, mes visi nors kartą esam taip nenorom nusidėję). Jiem verkiančiai reikia, kad kažkas kitas pasakytų, kad myli, bet triukas toks, kad tik tomis akimirkomis, kai mes narciziškai įsimylėję patys save, dovanojame sau dėmesio, net nesvarbu, kokių emocijų bebūtume apimti – narkotiškai klampinančio liūdesio, hiperaktyvų akupunktūros adatėlėlmis badymą primenančio pykčio ar apsvaiginančio gerumo – tik tada mes sukuriame kažką tokio, už ką sulauksim pozityvių emocijų iš kitų ir tapsime kažkas.

Vergai, kelklūpsčiautojai niekam neįdomūs. Tie, kurie garsiai save neigia, dažnai atrodo kaip įkyrūs dėmesio reikalautojai, o ne tie, kurie nusipelnė jo. Tie, kurie nuolatos pabrėžia, kad yra niekas, ilgainiui išvargina ir didžiausius geraširdžius. Nes jie apsileidėliai. Ir, galų gale, sveikas egoizmas niekada neleis niekam savęs trypti ilgam.

Kada Vincas Kudirka parašė Tautišką Giesmę? Tada, kada pasijuto lietuviu esąs, o ne tada, kai gėdijosi to, kas yra ir apsimetinėjo kilniu lenku. Ir ne, aš nesakau, kad visi, kurie turi kitokio kraujo turi dabar jaustis etniškai lietuviais, nes mat čia būt etniniu lietuviu kažkas geriau. Ne.

Taip, kaip individualybės mes turime atsigręžti į tai, kas esame, koks mūsų etnosas, kokių kraujų būta individualiai mumyse. Susipažinti su savimi. Ir puoselėti viską, ką esame pasiėmę. Aš esu vilnietė, etniškai lietuvaitė su trupučiutėliuku latviško kraujo, ir užaugau rajone tarp tautinių mažumų, todėl išsiugdžiau milžinišką meilę lietuvybei ir įvairiausioms giminių, šeimų istorijoms. Netgi tam, kad mano kelyje pasitaikė šeimų, kurios namuose kalba penkių kalbų miksu. Būtų nenatūralu teigti, kad visi turi jaustis grynakraujais lietuviais, kai taip nėra.

Bet yra vienas dalykas.

Kai mes sudarome visumą – Lietuvos lenkai, Lietuvos rusai, Lietuvos karaimai, Lietuvos žydai ir galop patys Lietuvos lietuviai. Mes tampame visi lietuviai su kažkokiomis kilmėmis. Mūsų visų šaknys čia. Mums čia buvo lemta gimti. Čia yra mūsų valstybė. Kai mes tampame tais lietuviais, kurie yra Lietuvos piliečiai. Visi lietuviai su savo valstybe. Visi savaip atsakingi. Ir kai mus apšviečia prožektorių šviesos.

Nustokim būt krikščionybės sektantais, kur plaka save visaip. Pradėkime save mylėti. Jei mum vis dėlto trūksta šypsenų, trūksta gėrio, nebijokime būti geri kitiems, net susiraukėliams. Kažkada ėjo tokia labai surūgusi moteriškė parduotuvėje, ir aš ją užkliudžiau. Kaip išauklėta, tiesiog iš inercijos pasakiau atsiprašau. Galvojau, kad na jau dabar tai užburbės kažką ant manęs, velniam aš taip. Ir žinot ką? Ji labai nusišypsojo ir irgi atsiprašė. Bet taip nušvito, taip staiga. Labai, labai nusišypsojo.  Jau nekalbu apie atvejį, kai iš bobutės poliklinikoj kandaus bajeriuko apie kitą bobutę nusijuokiau, ir ji mane užleido.

Ir aš tikrai tikiu, kad ir italai save taip bara, kaip aš dabar jumi baru. Ir vokiečiai. Ir austrai. Ir amerikiečiai. Visos tautos savyje mato ydas, be abejonės. Tik dažnai man atrodo, kad lietuviuose šita savybė perdėm užryškėjusi. Kita vertus, vienas didžiųjų mano gyvenimo klausimų dabar yra, kaip atskirti, kur yra išimtinai lietuviška savybė, o kur jau universali.

Užduokit ir jūs sau šitą klausimą. Labai įdomu! Ir galų gale, pamatysit – mūsų valstybė turi tam tikrų ligų, bet mentalitetu lietuviai daug kuo žavūs ir tikrai nėra kažkokie mutantai negiama prasme.

Dalis Occidentali’s Karma apdainuojamų problemų atsispindi ir mūsų visuomenėje. Ar jaučiate? Mes kvėpuojame tuo pačiu kultūriniu deguonimi su visu pasauliu. Mūsų kultūra glaudžiame sąlytyje su visomis Europos kultūromis. Dalyvauja pasauliniame gyvenime. Mes nesame užsikonservavę. O dar mes kaip ne kuri kita tauta, kartu su latviais ir estais, pažįstame Rytų Europą.

Vienintelė bėda – mes savęs kažkodėl gėdijamės ir bijom būti savimi. Tarytum taip staiga kažkaip prarastume ryšį su pasauliu. Bet jis juk jau yra? Jis niekur nedings nuo to, kad mes nebijosime būti savimi ir nebandysim kelklūpsčiauti mėgdžiodami kitas kultūras. Juolab sąmoningai mėgdžiodami mes visados liksime aidas kitų šalių, o aidas visados kažkuom atsilieka – todėl LRT vedėjos rengiasi kaip 80-aisiais.

Jis jau liks su mumis. Nes jau yra. O kodėl mūsų tiek bėga? Nes ryšys su pasauliu jau yra, o štai mūsų ryšys su savo valstybe ir savo kultūra – striginėja. Mes nepažįstame savęs. Nepažįstame savo tautos – pirmiausiai ne praeities, o jos galimybių. Ir bėda, kad nelabai ir norime save pažinti. Gėdijamės savęs. Svajojame būti vakariečiais. O juk viskas su mumis, kaip tauta, yra gerai. Svajokime būti geriausia lietuvių politinės tautos versija, kokia tik gali būti. Ne kažkuo kitu. Visi kiti užimti, kaip sakė misteris Vaildas.

Svarstykime, kaip mūsų kiekvienas, kaip atskiras sraigtelis, gali prisidėti prie to, kad koks nors sutrauka biurokratas gautų spyrį į subinę ir kad nebereikėtų nelaimių, kad kažkas pasikeistų. Valstybės ydos – didele dalimi mūsų bundančios pilietinės visuomenės reikalas. Ji bunda. Ir, tikėkimės, vidury budimo iš lempos neužmigs letargo miegu (nu nes taip būna, žinot…).

Tiek šįkart.

Ciao a tutti! :>

Advertisements