Dar šiek tiek ir bus geriausiai

‘Girdisi, kad jūs Vilnietė, nes Jūs neturite keistos kalbėsenos’ sakė man moteris, pavaduojanti savo sūnų vienoje iš Pilies gatvėje esančių siuvenyrų parduotuvėlių. Nesupraskit klaidingai, kitų kraštų dialektai nėra blogai, bet man asmeniškai tai tikriausiai buvo vienas maloniausių per visus devyniolika gyvenimo metų išgirstas komplimentas. Nors ir pilnai suvokiu, kad didžiuotis dalykais, kurie nuo tavęs visiškai nepriklauso yra iš esmės kvaila ir gimtojo miesto nei vienas iš mūsų nepasirinkom, tačiau jos žodžiai neapsakomai paglostė mano, kaip buvusios gyventojos širdį. Keturiolikos, dar visai piemuo, kaip rašydavo senose lietuviškose knygose, gyvenimas mane nuvedė į visų lietuvių mylimą, gerbiamą ir šiaip turbūt šauniausią visais aspektais visatos šalį Jungtinę Karalystę. Taip, taip, tą pačią kur įvairiuose ir daug kartu apkalbėtuose čiken fektoriuose pilnu pajėgumu, tiesiogine ta žodžio prasme, diena dienon aria mūsų darbštūs didvyriai ir nuvykę į Lietuvą su naujaisiais ‘Prada’ treningiukais (paremta tikrais faktais) bei pilnomis kišenėmis ‘’jėvrų’’ gali sau leisti visko, ko tik užsigeidžia. Žinoma, grįžę atgal į savo jau vadinamus namus svetur jie nusprendžia, kad jiems visiškai nepatiko visi per tą savaitę ar dvi išgyventi ikspyriancai ir savo draugams bei giminėms jie pradeda skųstis kaip Lietuvoje viskas blogai ir kaip čia ‘’angluose’’ pigiau, kokybiškiau ir ‘’žmonės tokie laimingi visada, šypsos, ne tai ką Lietuvoj ten, depresuoti ir pikti’. Gerai, kad tai, kaip sakoma yra tik viena medalio pusė, tad ją gal ir palikime tiem kam ji priklauso, juk susirinkom čia išgirsti manosios, kuri, laimei (o gal kieno ir nelaimei), nesutampa su jau prieš tai minėta, milijoną kartų aprašyta ir daugelio žmonių aptarta emigrantų ‘’realybe’’.

Po kone šimto meto petraukos (na gerai, tik po penkerių) ir vedina dar vis jaunatviško, bet man visai nebūdingo impulsyvumo, užsisakiau bilietus, susikroviau daiktus ir jau po dviejų su puse valandų stovėjau savo mylimiausio miesto, Vilniaus, oro uoste. Savaime suprantama, lėktuvo nusileidimas neapsiėjo be tautiečių aplodismentų, kaip ir kiekvieną kartą. Bet vėlgi, kaip tu kitaip sužinosi ar lėktuvas nusileido sėkmingai ir ar iš vis nusileido? Claps or didn’t land, right? Žinoma, prieš pat skrydį gavau įvairių patarimų iš daugybės žmonių, savo sričių specialistų ir nelabai, ir jei atvirai, nežinojau nei ko klausytis, nei kuo tikėti. Neįsivaizdavau, kaip bus viskas pasikeitę ir kaip iš tokios informacijos gausos atskirti melą nuo tiesos. ‘Tik būtinai šiltai apsirenk, nes minus dvidešimt ten’ ok, ne visai minus dvidešimt, bet šiltesni apdarai tikrai pravertė, nes dabar greičiausiai neturėčiau reikiamų galūnių šitam reikalui rašyti. ’Tai jau pasiruošk daug pinigų, kainos žinai gi ten kokios’ patarimas numeris du, kurį davė absoliučiai visi wannabe finansininkai – analitikai nausėdos ir ekonomistės maldeikienės, kurie tik netingėjo. Kaip žinia, šiais laikais viskas, kas liečia pinigus ir jų kiekį ar skirtumus įeina į ‘Nelabai gerai pasibaigiančių diskusijų’ sąrašą, ypač jeigu tai dar būna bent kažkiek susiję su emigracija, tad apie tai gal kada kitąkart. O gal ir niekada. Vienintelį dalyką, kurį galiu pasakyti ties šiuo patarimu, mieli bičiuliai, gal daugiau nepatarinėkit ir pasilikit prie temų, kurias išmanot, bet vėlgi kiekvienam turbūt skirtingai. Anyways, let’s move on. Tikrai nepaskutinis, daugiausiai pasikartojantis ir visiškas šios kelionės patarimų laimėtojas, kuris nusipelno būti aptartas plačiau – ’Ten tai žinok visi pikti, jau nesitikėk dirbtinų šypsenų ar kažkokio malonaus elgesio’. Lietuviai visada buvo stigmatizuojami kaip tauta nepasižyminti itin šiltu bendravimu su nepažįstamais ir nekokie profesionalai dirbtinų emocijų menuose, bet viskas, ką pamačiau po penkerių metų pertraukos, atrodė nepaprastai ir iš pagrindų pasikeitę. Tai man paliko neįtikėtiną įspūdį ir sugriovė visus stereotipus, kurie vienu ar kitu metu buvo patapę norma.

Nesu vienas iš tų žmonių, kuriem patinka bendrauti su taksi vairuotojais, nes dažniausiai nei man labai įdomūs jų gyvenimo ypatumai, nei aš turiu jiem ką linksmo papasakot, tačiau kelionė su labai maloniu vairuotoju iki Katedros varpinės įeina kaip vienos geriausių dvidešimt minučių praleistų uber automašinoje, sakyčiau gal net ir geriausios. Kalbėjomės apie įvairius šalių skirtumus ir mano pastebėtus architektūrinius pokyčius Vilniuje, kas išsivystė į šaunų pokalbį kažkur spektro vidury tarp rimtos filosofinės diskusijos ir trumpo pašnekėsio apie orą, jog net pasiekus kelionės tikslą šmestelėjo mintis ar nepavažiavus dar toliau. Na gerai, gal nevisiškai taip, bet tikrai nepagailėjau penkių žvaigždučių, ypač lyginant su dar nuo senesnių laikų nusistovėjusius ir nepasakiškai pozityvius stereotipus apie šios profesijos atstovus ir jų mėgstamas veiklas darbo metu, such as rūkymas atsidarius langus, rusiškos muzikos klausymas garsiai, etc. Plius sužinojau, jog ne tik vairuotojai, bet ir keleiviai gauna įvertinimus, taip kad vaikai, turėkit omeny kitąkart važiuodami iš fantastiškai šaunaus vakarėlio: elkitės gražiai ir salone labai nevemkit, nes baisiausiai nusimušit savo reitingus. Žodžiu, centriukas – viskas normaliai.

Tą pačią dieną sugebėjau šiek tiek pasiklysti bešmirinėjant Senamiesčio gatvėmis, po kurias diena dienon vaikščiodavau visą savo vaikystę. Dar dabar nelabai suprantu, kokiu būdu, norėdama nueiti į Pilies gatvę, atsidūriau prie visų laikų mylimiausios ir patriotiškiausios Lietuvos rašytojos vardu pavadintos gimnazijos, bet, pagaliau suvokus, kurioje vietoje esu, pasiekiau knygyną, į kurį planavau nueiti. Bedarant duris prieš save pamačiau ne ką kitą, o absoliučią Vilniaus pažibą Rožytę, kuriai palaikius duris, ji labai džiaugsmingai padėkojo ir nuėjo savais keliais. Deja, nepaprašė ji nei cento kavai ar kelionei namo, bet jos iš tolo tvieskianti ir nuoširdumo pilna šypsena pavertė mano viešnagę tikrai bent keliais kartais geresne. Kaip bebūtų keista, būtent tuo metu pasijaučiau tikrai namuose, nors visus tuos keturiolika gyvenimo metų į tokias smulkmenas net nekreipdavau dėmesio, tai būdavo tik paprasta kasdienybė ir tada atrodančios monotoniškos realybės dalis. Užėjus vidun ir dvejojant, ar reikia pagalbos, priėjau prie darbuotojos, kuri ne tik labai noriai paieškojo norimos knygos, bet ir be mano prašymo surado visus Vilniaus knygynus, kuriuose galečiau ją nusipirkt. Nors ir puikiausiai suprantu, kad toks ir yra jų darbas, bet kiek atmintis neapgauna, kartais jie nesibodėdavo padaryti net ir tiek, arba jei ir prisiversdavo ,tai turbūt už sugaištą laiką patapdavai didžiausias priešas, kuris būdavo įtrauktas į juodąjį sarašą ir kitąkart ne tik piktais žvilgsniais nužvelgtas visų darbuotojų, bet ir išvis neįleidžiamas į parduotuvę, o jei ir pasisekdavo prasmukti, tai tą pačią sekundę išspiriamas lauk. Na gerai, gal nebūdavo visai taip, but you get the gist. Kitą dieną ilgai ieškotąją radau ir ji jau saugiai guli mano lentynoje (jei labai įdomu, tai Haïlji ‘Užupio Respublika’, apie korėjietį kuris nusprendė aplankyt Užupį).

Kadangi laiko turėjau ne per daugiausiai, vietoje besaikių Katedros aikštės fotografavimų tris dienas iš eilės, kurie mane sutapatindavo su kiekvienu sutiktu turistų pulkeliu centre, nusprendžiau paįvairinti savo kelionę ir pasigrožėti kitų žmonių sukurtais darbais vienoje iš meno galerijų Vilniuje. Ten dirbanti moteris, man paklausus, kiek kainuoja įėjimas, patarė sugrįžti kitą dieną nes ‘šiandien labai maža paroda pas mus, o ryt atsidaro nauja, galėsit ateit nemokamai’. Ji tikrai galėjo paiimti iš manes tuos keletą eurų ir leisti pasigerėti tik tuo menku skaičiumi darbų, kurie ten buvo, bet ne, jai rūpėjo, ką pamatys ateinantys žmonės ir už ką jie sumokės pinigus. Galbūt tai vėlgi yra normalus poelgis, prie kurio visi įpratę, tačiau toks sveikas altruizmas mane dar kartą privertė pamatyti, kaip Lietuva ir jos žmonės keičiasi tik į gera. Tai kas ten sakė, kad jie visi pikti, surūgę ir gero iš jų nelaukt?

Žinoma, meluočiau jei sakyčiau, kad viskas buvo beprotiškai puiku ir, kad nepasitaikė nei vienos gyvenimu nusivylusios pardavėjos, nes pasitaikė. Jos pro sukąstus dantis piliečiams tarė ‘labas vakaras’, o perklausus kainos iš kart norėjosi atsiimti klausimą atgal nes atrodė, jog tą pačią minute jų kūnus persmelkia nenusakomas kiekis agonijos, kai reikia pakartoti ‘dvidešimt eurų ir šešiasdešimt šeši centai’. But then again, negali dėl to labai pykti, ypač žinant mūsų istoriją ir iki kokio lygio ankščiau buvo prioriterizuojamas klientų aptarnavimas o kad pamatytum didelius pokyčius, reikia laiko kartais net labai daug. Iš kitos pusės, bereikalingų pokalbių stoka nėra blogas dalykas, ypač jeigu nesi didelis small talk fanas kaip aš. Visi žinom, kad nei tom pardavėjom, nei man nėra įdomu mūsų dienos planai ar kodėl aš perku prekias, kurias perku. Aš asmeniškai mieliau praleisiu tas dvi minutes prie kasos besiklausant skanuojamų prekių cypsėjimo ir galvojant apie live katiniukų transliaciją, kurią praeitą dieną mačiau jutūbe, negu atpasakosiu visa savo gyvenimo istoriją. Plius, kasos link takeliu bevažiuojantys plikyti sausainiai ir ‘’bankuchenas’’ (dėja, ne šventinis) labai puikiai ir be žodžių paaiškina mano vakaro planus, tad klausti ir komentuoti tikrai neverta.

Visos viešnagės metu, daugiau pesimizmų neteko sutikti, išskyrus tas kelias apšnekėtas kasininkes ir vieno kito įdomiau atrodančio vaikino su truputį bauginančiu žvilgsniuku, bekalbančio populiariausia rytų slavų kalba (kurių, laimei, mačiau/girdėjau tik porą, visi kiti jau turbūt buvo pakeliui į ‘’anglus’’). Grįžti atgal, nors ir trumpam po ilgo laiko tarpo buvo keista, netgi labai, bet patikėkit manim, matyti savo gimtąjį miestą nuolat besikeičiantį tik į gera ir sparčiai augantį visom prasmėm yra vienas iš geriausių jausmų, kokį tik gali patirti. Viskas atrodė taip sava, bet kartu ir taip velnioniškai svetima, nuo žymiausių Vilniaus pastatų iki siauriausių Senamiesčio skersgatvėlių, nuo ateitimi dvelkiančių, vienaaukščių autobusų (nežinau, kas darosi jų viduje, bet išorė tikrai vaizdo negadina) iki juose sėdinčių ir pro langą besidairančių įvairaus plauko keleivių, nuo pirmą ir paskutinį kartą sutiktų praeivių iki metų metus nematytų giminių. Lietuvą ir Vilnių visada mačiau tik nelabai daug ką išmanančio vaiko akimis, o dabar turėjau galimybę visa tai pamatyti iš galbūt truputį daugiau žinančio ,but still nelabai suaugusio perspektyvos ir galiu drąsiai teigti, jog viskas ten tikrai gerai. Dar šiek tiek ir bus geriausiai.

Nusipirkus apyrankę jau minėtoj siuvenyrų parduotuvėlėje, kurioje gal dešimt minučių šnekučiavausi su pardavėja, ji sakė ‘Kiti kai atvažiuoja sako, kad čia lietuviai pikti ir viskuo nepatenkinti, bet juk taip nėra. Grįžkit atgal, čia viskas keičiasi, gerėja.’ tarė moteris prieš išeinant, na o aš neturėjau jokio kito pasirinkimo, kaip tik paantrinti jos nuomonei. Prieš tai ji dar man papasokojo, kaip su kiekviena diena čia didėja turistų skaičius. Ne tik turistų, bet ir studentų iš įvairių užsienio šalių ar šiaip imigrantų, kurie nusprendžia palikti savo ne ką prastesnias šalis ir gyvenimą kurti pas mus. Ir žinot ką? Aš visiškai suprantu kodėl, nes Lietuva yra one bloody brilliant šalis, kaip pasakytų mano draugų ir pažįstamų britų ratas, na, o Vilnius, nesvarbu, kur bebūčiau, visada turės specialią vietą mano širdy kartu su Hariu Poteriu ir Eurovizija, bet čia jau atskira tema kuri nusipelnė savos odės.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Create a free website or blog at WordPress.com.

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: