Doitšlandsimpresijonen Tail tsvai

Fantastika, kokios publikos sulaukė mūsų lėktuvas. Visą saloną nuplieskė fizikinė ir kultūrinė apšvieta nuo (bent) dviejų darbingo amžiaus gastarbeiterių à la „tarkuok mano plikę iki kaukolės, idant pati nebesiskųstų, kad šeriuos smarkiau nei Pekino terjeras.“ Pasigirsta nuo vištų pūkų jau švarūs balsų sąskambiai:

– Ė, ten mano vieta bl prie lango – „C, B, A“
– Kaip tai „C, B, A“?
– Nu pats pasižiūrėk, jei mandras ir netiki jau taip.

Jo kolega nepatikėjo, nors kaipgi galima palaikyti broliuko dobiliuko pranašystes nepatikimomis, negi sėdėjimo vietų tvarka bus „B, A, C“? Tėvas man kaldavo nuo mažens: „Niekuo gyvenime nepasitikėk. Niekuo!“ Puiku, pradėkim nuo tamstos, bet tada paties mintis iššaukia visišką prieštarą, o tai man visai tinka. Patikėti disonansu ne taip ir sunku.

Lėktuvo akustiką įvertinę (ir toliau ją išbandydami) vyriškiai galop susėda į ankštokas vietas ir pamažu pasijauti ne ką smagiau, nei tuose giminių baliuose su aršiais debatais apie konkrečių kardiochirurgų vardą, kai išsikrauna telefonas, bet sėdi pačiame kambario kampe už stalo. Įdomu pasidaro tik tada, kai pagaliau giminės arba šiaip švytintys bendrakeleiviai dalijasi savo nuomonėmis labai moderniomis temomis, o tada gali juos visus teisti, kokie jie barbarai, o tavo nuomonė vertingesnė, nes ji teisinga. Kartais užtenka per dantų skausmus sulaukti tik nusileidimo, ir įsiklausyti į plojimų ošimą, kad pasidžiaugtum, kad tu bent jau to nedarai (nors šiaip nebeturi kuo didžiuotis, ir dar kažkur yra pilna vaikų, kurie tavo amžiaus būdami jau savo disertacijas gintis baigė ir net kai kurie sulaukė eilės vokiškame bendrabutyje, also verbrenne dich bitte).

O ką pagalvos vokiečių tetos ir tetienės? Kokia gėda su keletu netašytų as fuck keleivių viename lėktuve sėdėt!!1Ą!… Vienas iš nedaugelio atvejų, kai galima džiaugtis, jog dauguma vokiečių neskiria lietuvių kalbos nuo likusių baltų ar slavų kalbų, tai gal pripaišys kultūros lygį tiesiog Rytų Europos vidurkiui, ar ne?

Bet štai čia ir suklumpa sąžinė – ar tau ne gėda, tautos išdavike (gal dar ir leudės prjėše), gėdytis savo paties tautiečių? Juk jie irgi žmonės, jų ta pati gimtoji kalba, o principai turi būti aukščiau už dar ir tau priskirsimų stereotipų baimę, sakytute. Tpfu koks emigrantas, esi ne ką geresnis už tuos, kurie prieš Bremermünchendorfe gaudydami perekšles dar neseniai už tautininkus balsavo. Šis disonansas savo ruožtu yra irgi studijų dalis, vaikutšiai, nes kažkada matyt grįšite namo ir jumyse kažkas kirbės sakydamas, kad dalelę savęs palikai tiek čia, tiek ten. Tai nebūtinai bus tautinės savimonės triedesiai, tikrai ne. Bet apsimesti, kad esi vis dar toje pačioje gimtinėje, kurią palikai, yra nelengva, nes paprastai viskas keičiasi greičiau tada, kai mūsų ten nėra. Kol aš pas gimdytojus viešiu, pienas šaldytuve Herzogenrathe genda vis dar greičiau nei mane išmes iš universiteto. Wehe nicht (vok. jau geriau taip nebūtų). Reliatyvumo and shit dėka, dėl ko atominiai laikrodžiai net truputėlį skirtingame aukštyje skirtingu tempu tiksi, nors aukštis ir nevienintelis faktorius.

Taigi antras raundas, praėjo jau gerokai daugiau nei trejerios (ši žodžio forma man kadaise išsprūdo prieš visą klasę lietuvių kalbos pamokoje, ir išjuokę vos manęs ant švento Martyno šventės laužo nesupleškino) savaitės nuo studijų pradžios ir pagaliau kliba mano prileidimai prie egzaminų, kurie vieninteliai nuspręs, ar išmečiau pusmetį velniop. Kita vertus, bėgant laikui atsiveria vis dailesnės ir kvapnesnės gyvenimo votys ir raflezijos, lyg muses traukiančios visas įmanomas pirmo semestro klaidas.

Jei jums pasisekė ir dvylika metų sugebėjote nė velnio nesimokyti ir vis tiek abitūrą pasiimti su pagyrimu, jūsų tyko baisiausios žabangos: tinginystė ir atidėliojimai. Vienas be kito tiesiog negali. Namų darbelius darysite kaip normalus studentas – ne paskutines keletą dienų, o rimtai spiegdami “šią naktelę, per naktelę nemigau, nemigau“. Obelėlėms sodinti laiko nebus, bet su funkcijų ribomis žaisite nemiegoję iki pat ryto, kas im Endeffekt neduos nieko gero, nes darbingumas bus lygus nuliui visas tas devynias valandas iki namų darbų atidavimo termino.

– Schatz, denkst du noch, es wäre eine bescheuerte Idee, gleich zur Uni zu fahren? Es ist schon jedenfalls die Uhrzeit, wann Züge die Bahnstrecke von deinem Scheißdorfbahnhof bis zur Stadt wieder befahren, und wenn wir jetzt einschlafen, besteht es keine Chance, dass wir bis zum Mittag für die Abgabe überhaupt aufstehen.
– Xoxo rofl lol Schatzilein, was auch immer du sagst, passt schon gut so.

Vertimas:
– Brangusis, dar manai, kad būtų debiliška idėja tuojau važiuoti į universitetą? Bet kuriuo atveju jau laikas, kai traukiniai vėl važiuoja nuo tavo piskaimio stoties iki miesto, o jei dabar užmigtume, nebūtų nė menkiausios galimybės pabusti prieš pietus, kad pateiktume namų darbus.
– Cha cha cha, mano lobi, whatever you say, man tinka.

Aukščiau pateiktas šablonas garantuotai padės jums įtikinti pramiegoti velniop visas ateinančios dienos paskaitas ir nepataisomai susigadinti savo dienos ir nakties ritmą taip, kad jums bus sunku atsekti, kelinta diena kalendáriuje, nes insgesamt kažkurią jau garantuotai nukosėjo jūsų laikrodžiai. GG Leute.

Į universitetą galiausiai išvažiuosite pirmu traukiniu ir galėsite pabučiuoti universiteto duris. Na, koks debilas jums jas šeštą ryto atidarys, kai darbo laikas prasideda tik aštuntą? Apsižvalgę išvysite, kad esate visai ne vieni, o kepyklėlių pakampėmis drebins rankas ir daugiau parą nemiegojusių komilitonų ir komilitonienių.

Tai tęsis kartu su dar viena naujove – nuo šiol jūs ignoruosite savo ir ne savo noru tiek daug savo draugų, kad jus visas internetas ir bendravimas užpis pakankamai, kad išsijungtumėte viską išskyrus WhatsApp ir Jodel – vokiško minimalizmo viršūnę. Pasibaigs šios meditacinės šėlionės tik kai užignorinę mamą pusei savaitės pasigesite keturių šimtų Währungseinheiten sąskaitoje savo gyvenamojo sandėliuko nuomai, o pavėlavę ją sumokėti trečią dieną surasite jau pakeistą spyną duryse. Cha cha, kokios žavingos tos vokiškos namų darbų implikacijos.

Ai jo, tai kartosis jums kas savaitę, nes namų darbai išleidžiami maždaug tokiu dažniu kiekviename modulyje (bent mano atveju), o savaitgaliais būsite tiek pavargę nuo namų darbų, kad tiesiog vėl viską atidėliosite, pramiegosite ir ignoruosite. Užburtas ratas tęsis iki tol, kol pradėsite jausti nebylią draugų netektį ir kaip laikas bėga jums it smėlis pro pirštus.

Žinoma, svarbiausia iš tokių klaidų ir sveikatos alinimo visai nesimokyti, o toliau tęsti tradicijas ir laukti paskutinės egzamino dienos, kai jus pats profesorius putodamasis kaip Kastytis atitemps už blakstienų ant pakylos ir giljotinuos prieš šiurpstančią nuo kerinčių vaizdų vokietukų minią.

Tuo metu jūsų svarbiausias akademinio gyvenimo žmogus taps vadinamasis Abgabepartner, kuris jus ir kurį jūs tasysitės kaip pūslę darydami visus namų darbus, jei nenorėsite spręsdami diskrečiąją užsiknisti iki baliklio vartojimo pramoniniais kiekiais. Norėdami išvengti baisios klaidos ir išsirinkti kažką geresnio už parazitą, tik nurašinėjantį jūsų išminties lašus ir veltui gaunantį taškų, galite taikyti labai paprastą, bet jau laiko išbandytą receptą. Vokiška kokybė garantuota.

Susiraskite kuo sveikesnę eglę kuo arčiau jūsų universiteto, jei įmanoma, centrinę miesto eglaitę. Į ritualą pakvieskite jūsų kandidatą į porininkus. Vos pamatę vakarinę žvaigždę kartu šokite apie spygliuotį, mėtykite mėnesį raugintus kailius ant kiek įmanoma aukštesnių šakų ir klykite nesavais balsais, kol neiškvies policijos. Nesijaudinkite, jie labai supratingi ir patys prisijungs prie ritualo, o galop jų žodis laikomas nuo seno lemiamu norint kurti partnerių duetą. Bet svarbiausia sąlyga yra visai ne žodis, o ženklas: jei nuo jūsų dėsningų konvulsijų po egle pradės telktis vanduo, laukite žaltvykslių. Galiausiai jei nusistovėjęs žaltvykslių skaičius bus pirminis, tai judviem pasisekė. Kitu atveju, pvz., jei vanduo rusvas, reiškia, po savaitės Neris atitekės iki jūsų miesto prieigų. Ritualą tada būtina kartoti tol, kol die Mutti (vok. “motinėlė“ arba ponia bundeskanclerė Merkel) neatplauks iki jūsų ant rudos potvynio bangos. Bundeslandas ir aukštis virš jūros lygio neturi įtakos, jei reikės, gravitacinių anomalijų dėka nors ir iki Konstanzos.

Vis tik ne visas gyvenimas studijuojant ten vyksta už universiteto durų, greičiausiai teks kartais palikti savo safe-space’us ir susimąsčius, ar vis dar verta, pėdinti arba važiuoti namo. Kad ir kokią gerą reputaciją Vokietija turi saugumo rodikliuose, kartais teks pamatyti policijos, o pastarųjų įvykių Europoje dėka visai nemažai policijos. Gal net teks džiaugsmas ją iškviesti kaip man. Fun fact: man neteko dar niekada kviesti policijos Lietuvoje, o tiksliau Klaipėdoje, nors jei būčiau augęs elito trejybėje – Žvejybos uoste, Mogiliove arba Debrecene – istorija būtų buvusi linksmesnė. Also, nors ir tikrų marozų Herzogenrathe (dydis – maždaug aritmetinis Alytaus ir Marijampolės vidurkis) man neteko matyti, bet vienas personažas antrame perone atrodė ir skambėjo ypatingai.

Link kresnos figūros per visą stotį nuo mano gatvės vedė šviežiai kraujuotų plytų kelias, kiekvienam nutiestas, o praeinant pro jįjį buvo girdėti magiškas burbėjimas, kuriam neliktų abejingų. Vėliau teko išvysti, kaip jis bent keleto minučių dažniu trenkdavo kraujuotais kumščiais į stiklinį stendą su traukinių grafiku, nors bjaurybė vis nedužo ir viskas. Jo nuoseklumas liejant tulžį ant nekalto grafiko neatsipirko ir kai iškviečiau policiją. Beje, paskambinus 112 man buvo pasakyta, kad reikėjo skambinti 110, o patys peradresuoti nesugebėjo. Neskanu, teko skambinti iš naujo, šį kartą policija atvyko po pusvalandžio, kurio metu galėjau stebėti tą mistinę būtybę jau kitoje bėgių pusėje. Ačiūdie žavingasis toli nepradingo, tik nuo sirenų pradėjo bėgti link visai kito stoties galo ir jau matėsi tarp bėgių, kur jį trys policininkai sulaikė gailiai keliaklupsčiaujantį. Vykstant apklausai, iš kur radosi ta pūliuojanti frustacija barškinti stiklelį, nuskambėjo gedulingas Liebeskummer (vok. “meilės kančios“), kas išprovokavo tuo metu jau pavargusio/užsipisusio pareigūno “Och du lieber Gott…“ (vok. “o Viešpatie brangus“). Dar prieš tai buvo minėjęs, kad greičiausiai anas žmogus turėjo ir psichikos problemų. Nelaimėlio likimas neaiškus, bet jie jam ruošėsi nupirkti bilietėlį iki Aacheno, kad grįžtų namolio.

Pačiam grįžtant namo prie lėktuvo sėdynės pritraukė kaip kampuotame ir 70-ųjų dvasia dūstančiame tėvo pasatè (nepatikėsite, bet Volkswagen galima iš tikro versti „tautos automašina“ aka „tautovežis“, tiesiog genialu, kvieskite VLKK felčeres). Pakilti vėluojame pusvalandį. Ne, nu jau kitą kartą gal tikrai ramiau bus autobusu baladotis parą nei jaudintis, nes nespėsiu į traukinį nuo oro uosto. Žinoma, suspėti nepavyko, bet viskas atsiperka vos pabendravus su stoties rajono parduotuvių personalu. „Kas?..“ – košia lyg ir jauna kavinės pardavėja keturis kartus parodžius bandeles vitrinoje. Koks kontrastas palyginus su man jau įprasta vokiečių parduotuvėse šypsena pavadinimu „hab keine verdammte Ahnung, was du gerade gesagt hast Knabe, aber Scheiß drauf, ich lächele weiter wie ein eingeschissenes Pferd und mutmaße dein Vorhaben“ („nė velnio neįsivaizduoju, ką tu ką tik pasakei, berneli, bet šypsosiuos toliau kaip apsišikęs arklys ir spėsiu tavo kėslus“).

Bet va bent jau traukinyje visame ruože veikė belaidis ryšys, kuo galiu didžiuotis net ir pizdavodamas prieš mielus vokietšius. Peace on you, man tuoj atjungs elektrą.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s