Altruizmas vs Egoizmas. ‘Akis už akį, dantis už dantį’. Cinikų Viešpatija

Yeah, I’ve been dancing with the devil
I love that he pretends to care

Akis už akį, dantis už dantį yra mano pats nemėgstamiausias posakis. Net nežinau, ar labiau dėl to, kad jis man niekaip neprigyja (nes vis dėlto, kad ir kiek girdėčiau, kokia egoistė aš esu, ribiniais atvejais visada esu pripažįstama kaip altruistė (kad ir kaip kai kurie žmonės mėgintų pripiršti, kad čia paslėptas egoizmas kažkoks)), ar visgi labiau dėl to, kad man jis smarkiai priešinasi su mano gyvenimo pakolkas išgrynintomis idėjomis.

Kai siaubingai lyja, ir aš pėdinu su skėčiu per miestą, aš matau, kiek krintančių iš dangaus dūžta mažų, didelių ir moderato dydžio širdučių dėl akis už akį, dantis už dantį. Kiekvienąsyk tai matydama labai įsiskaudinu: kokiam beširdžiui reikia būti, kad savo intereso vardan, išdrįsti atsidaryti kito žmogaus krūtinę, ištraukti jo metaforiškąją širdį ir ją sviesti žemėn. Nes matgi nepatenkino tavo lūkesčių. Nes matgi išdrįso tau kažką pasakyti. Nes matgi mąstė kitaip negu tu. Nes matgi tu pratęs viską savame gyvenime kontroliuoti, o va atsirado gi kažkoks ribelijus ir jis tau nepaklūsta.

Tomis akimirkomis prisimenu ir visus tuos kartus, kai įsiskaudinau pajutusi, kad mano bendraamžis, o gal net ir jaunesnis, žmogus pasirodė kaip juodas cinikas.

Ir čia mano protas ir fantazija įsibėgėja.

Žmogui dar tik paauglystės metai, o jis jau nebetiki gyvenimo idealais. Jam viskas atrodo purvina ir juoda. Ignoruočiau, jei nežinočiau, kokio ilgio ir kokio vinguotumo kelias jo laukia. Jei jis būtų tik dar viena sielelė, kuri liepsnoja, ir liepsnoja taip aršiai, kad gyvastis paprasčiausiai nebeturi ko daugiau daryti, kaip tik iškelti rankas ir pasiduoti prieš tą, kurio ugnis žiežirbuoja aršiau už pačią gyvastį, tai man šitaip skaudu nebūtų. Tokios sielelės savo gyvybingumu nurungia gyvenimą, tapdamos tuo fejeverku, kuris išsidriekė plačiausiai ir sušvietė ryškiausiai, bet ir krito snieguoton gruodį numarinančion žemėn pats pirmas. Būna tokių. Ir nieko neprigailėsi. Bet va cinikų gaila. Nes cinikai iš egoizmo bent vidurinę amžiaus krizę tikrai pasiekia. Jiem patinka bambėti, skūstis ir kentėti gyvenimo skausmą. Dievas (kad ir graži metafora kai kurių akimis) jų paslaugoms. Turiu omenyje – nuoširdūs cinikai. Geri žmonės dažnai apsimeta cinikais, bet vien iš noro pasijuokti iš to, kad eilinįkart žmonės susižavėję juodu kvadratu baltame fone, o ne atvirkščiai. Cinikas yra kita rūšis žmonių. Tai yra žmonės, kurių gyvastis įveikia jų pačių savybinę ugnį. Gyvasčiai nėra ką veikti su ja, nes cinikas tiesiog ar tai tingi, ar tai iš prigimties nepajėgia jos uždegti.

Ir kuo aš čia dėta? Ogi tuo, kad visa tai persismelkia į žmonių bendravimą, o žmonių bendravimas liečia ir mane. Cinikai savo smegenų rankraščiuose, kuriuos, susivokdami, kad daro blogai, paskui ūmiai stengiasi sudeginti (tik gaila, kad kaip pastebėjo Bulgakovas – rankraščiai nedega) rašliavoja, kad jų pačių ugnis blausi ir kad jie mato, kaip žaižaruoja kitų fejeverkai. Ir, ak tos kapitalizmo piktžolės, cinikas nepiktybiškai, paveiktas savo galvos rankraščių, būdamas nuoširdus ima gesinti kitų žmonių ugnį. Nes ta ugnis jį erzina, jam tai svetima, jis jos nesupranta. Jis galbūt ir pats taip norėtų. Bet jam neišeina. Ir ne, aš nemėginu pateisinti juokingo mėginimo prikaišioti žmogui, kad jis pavydi, kai pakritikuoja. Kritika ir cinizmas yra du skirtingi dalykai ir pastarųjų neskirti yra jau komunizmo piktžolės. Kritikuoti galima baisiai ciniškai ir nebūnant ciniku. Beje, kritikuoti ciniškai tikram cinikui yra neįmanoma.

Ciniko ugnelė surusena tik tada, kai jis tyli. Ji šleikščiai dvokia, nuo jos nosies ląstelės užsiaugina kojas ir mėgina bėgti. Ir jos dūmų tankis didelis, todėl ji prislegia bet ką, kas ją suuodžia.

Todėl kartais milžiniškoje žmonių bendravimo tinklainėje įsivyrauja smogas, ir priešingai nei tas, kurį sukelia cheminės medžiagos, šitas smogas bjaurus tuo, kad jis fizinei sveikatai nei nekenkia. O nuo pat pradžių norisi, kad kenktų. Nes būtų paprasčiau ir lengviau. Mažiau keblumų. Aiškiau, kad skauda, kažkiek aiškiau ir dėl ko skauda. O čia gali kilti mintis, kad visai nieko būtų prisibaigti nuo to smogo. Gali kilti mintis, kad kažkas su pačiu negerai, kad jau tokios mintys dygsta sparčiau nei kurmių urveliai sodininkų pievose. Nuo šito smogo žmogus gyvenimo grožiui, gyvenimo spalvingumui, savo prigimtiniam smalsumui, iniciatyvumui tampa toks pats žlibas kaip ir tas kurmis, kuris visus erzina savo urveliais (beje, toks žmogus ir erzinantis panašiai į tuos urvelius).

Ir taip mes gauname naujus cinikus, kurie, savo didžiai nelaimei, tampa dirbtiniais cinikais. Kadangi natūralumas už dirbtinumą nors ir blankesnis, bet sukelia daugiau laimės, taigi tokie cinikai tampa tikra rakštimi sėdimojoje. Ir nuo šių smogas virsta į radioaktyvių medžiagų prasiliejimą atmosferoje. Ir tada gyventi tampa tikras iššūkis visiems.

Tokiais atvejais žmonės, kurie spėja įsigyti dujokaukes ore tvyrančiam cinizmui, kuris sukelia gailestį neteisingiems dalykams ir abejingumą teisingiems dalykams, susiduria su moraline dilema, nes dievaži, panašu, kad akis už akį, dantis už dantį turi būti kvestionuotinas variantas, kaip kovoti su tais visais cinikais. Ir štai – tu myli žmones, tu nori jiems gero. Jie tave gal ir myli (nors sunku tai apsakyti, kai cinikas įprastai yra paklydęs savo paties sukeliamame smoge), bet tau kenkia.

Ką daryti?

Du keliai.

Vienas akmenuotas, labai gražus – pasigailėti, atleisti ir suprasti ciniko nelaimę. Šitą kelią daug kas renkasi ir dėl tokio jo populiarumo, deja, tenka apgailestauti – per gyvenimą žmonės eina mažiausiai 8cm aukščio aukštakulniais. Todėl rinkdamiesi šį kelią, pasirenkame galimas pėdos traumas (baimę žengti žingsnius, kurie mum patiems atrodo teisingi), problemas su stuburu (baimę tikėti, skleisti savo vertybes) ir žaizdas (dėl kurių paskiau baisu patikėti, kad atradai žmones, kurie su tavimi elgiasi gerai).

Kitas kelias – vėlgi ne asfaltas (kuris gyvenime retai pasitaiko, bet ir tai – asfaltą reikia išmokti pasigaminti ir pakloti jį pačiam), bet visgi tvarkingas žvyras, kuriuo, aukštakulniais einant, nugriuvus nebūtų taip skaudu. Tačiau jei pravažiuos kokia mašina, koks nors įvykis, galima apdujti nuo žvyro sukeltų dulkių. Ir šis kelias cinikui yra nepalankesnis – akis už akį, dantis už dantį. Šis kelias veda toliau nuo ciniko į paieškas žmonių, kurie dar nėra cinikai. Cinikas likęs vienas susigrauš (gal susigrauš), nes niekam nėra smagu, kai mato, kad kitiems nedaro kažkokio poveikio. Bet ir tai gal.

Nieks šioje dilemoje nėra šimtu procentu.

Ir štai toji moralinė dilema. Kompaso nieks nedavė. Ką daryti? Kurį rinktis?

They’re terrified of moving on
But scared of staying here

Jei rinksiesi akmenuotąjį, gražesnįjį kelią (o gražesnįjį dėl to, kad akmuo, nors ir skriaudžia, primena Platono idėjų pasaulį, kuris turi traukti iš prigimties laimingą žmogų), tai rinksiesi save skriausti, aklai tikėdamasis, kad cinikas virs ne ciniku, nes tiesiog… pavargs būti ciniku..? Iš šalies atrodysi paprasčiausias juokdarys, bet tu žinai, kad jei netikėsi idėjomis, tu prarasi savastį ir cinikas tave nugalės, paversdamas tave dar vienu ciniku (ir tada jau nuo tavo tikėjimo gyvenimu priklausys, kiek tu susirgęs cinizmu ištversi). Kita vertus, priklauso ir nuo ciniko, į kurio trobelę ruošiamasi eiti. Gali būti, kad tai dirbtinis cinikas, ir jei jis pastarasis, po daugybės negilių žaizdų, nepasiekus stuburo traumos, tačiau įgijus nestiprias pėdos deformacijas, cinikas pageidaus išsikraustyti į pilį, ir judu abu to sieksite. Idealistai yra optimistiški padarai, taigi dažniausiai  šiuo variantu jie ir įtiki. Tačiau kartais jie patys galop prablaivėja ir pabėga, kai cinikas įsismagina išspirinėti iš trobos pernelyg dažnai. Ir tada dulka dulka Dzūkijos žvyrkeliai…

Yra ir daugiau kelių šiaip. Bet kaip žmonės negirdi ultragarsų, neregi UV spindulių, taip ir tie keliai įregimi arba mažai daliai, arba išvis niekam.

Ir kodėl visiems, o ypač lietuviams, turi rūpėti šitokios moralinės dilemos? Ogi todėl, kad anot Diurhaimo, žmonės žudosi ne dėl savo psichologinių problemų, o dėl žmonių santykių problemų. Jei didelis kiekis žmonių nusprendžia, kad gulėti atšalusiam ir maitinti kirminukus arba būt dulkių rinkiniu dailiame vazonėlyje, arba gyventi ilgai ir laimingai rojuje iki to dar nepribrendus (kažkas panašaus kaip žibutei sužydėti vidury gruodžio – nesmagu gi) arba būt eiliniu kipšo Kijevo kotletu yra smagiau nei gyventi, vadinasi, kad kažkas yra blogai bendrame psichologiniame mikroklimate.

Ir taip, kartais žmonės yra šaltesni, nes dažniau sėdi namie, kadangi lauke šalta. Bet tai nesusiję su mikroklimatu, nes kažkodėl eskimai sau gauda žuvis ir į statistikas nepatenka kaip išskirtiniai atvejai, galų gale, Pietvakarių Azijoje harakiri vis dar trendas. Ir kai šalta lauke, žmonės gali būti malonūs ir negėsinti vieni kitų. Ir cinikai šioje rašlaivėlėje reiškia kur kas platesnę prasmę nei žmonės, kurie kalba ciniškai. Tai yra tie žmonės, kurie skleidžia savo dūmus ir gesina žmonių norą gyventi.

Moralinė dilema yra – ką su tokiais daryti? Kaip tai sustabdyti, kad visiems būtų geriau?

Kai kurie sakytų, kad reikia rinktis akmenuotąjį kelią. Nes nieko nepadarysi. Primityviau mąstant, gal cinikams patiems nusibos cinikinkitis. O gal. Gal mūsų gėris įkvėps žmones, kurie idėjine prasme nekvėpuoja. Kiti sakytų, kad reikia eiti žvyrkeliu, nepagailint savo brangiausiųjų akyčių – duoti atkirtį, skelbti kovas su patyčiomis ir panašiai.

Ir kaip gaila, kad žmogus, žinodamas, kad eis pėsčias, bijo platesnių kelių – o kodėl pavyzdžiui ne eiti per miestą, kuris stovi va ten, dešinėj. Jis nedidukas, nors ir labai ilgas. Bet ten bus žmonių, ir jų bus daug. Ir jie visi laukia, kada jų grožis, kada jų idėjos, kada jų savastis kažką paveiks. Juos veikia tas smogas, todėl jie nuliūdę sėdi namie. Kodėl gi nenuėjus, nepasibeldus ir nepagyrus tų žmonių? Nepašnekinus. Nepasakius kažko gražaus? Jei sakote, kad išpindės – sveikinu, smogas paveikė ir Jus.

Tarp jų bus ir cinikų, kurie Jus šaldys. Netikės. Spyriosis. Bet the thing is: yra žmonių, kurie yra dirbtiniai cinikai, negilūs cinikai arba žmonės, kurie dar tokiais netapo. Kaip (galbūt) ir Jūs. Pagirkit juos. Pašnekinkit. Leiskit išsišnekėt. Nesmerkit.

Atrodo, viskas paprasta, gražu ir gera, kol neišeinate su tuo pašnekovu pasivaikščioti. Vėl: žvyrkelis ar akmenuotas kelias? Nors persiplėšk! Atsukti kitą žandą ar akis už akį, dantis už dantį.

Kaip rinktis?

Kiekvienam pagal vertybes.

Ir vis dėlto – negi neciniška nepabandyti pasirinkti akmenuotojo kelio? Nepaabandyti padėti žmogui? Pakentėti jo kaprizus vardan jo gerovės, kuri reiškia ir savąją gerovę, matgi pats būsi laimingesnis, kai atsiras dar vienas žmogus, sugebantis palaikyti sveikus santykius su nekenksmingais dūmais?

Ciniška. Kovoti priešo ginklais prieš priešą? Ne visada veikia.

O gerai. Pasirenkam eiti akmenuotoju keliu ir cinikas pradeda mus smaukti. Ką tada daryti? Memento mori metodas: pasižiūrėti, kiek laiko ir kiek valandų trunka jūsų bendravimas. Pats nuostabiausias menas būti Jėzumi Kristumi ir  žinoti, kada kažkuriam pasauliui pats laikas paskelbti Armagedoną. Pats nuostabiausias! Jei matyti, kad cinikas išeikvoja jau tikrai daug brangaus ir laikino laiko, tada gal jau lai ir cinikuojasi jis vienas arba tegu palaukia žmogaus, kuris turi tinkamų įrankių cinikams tvardyti dėžutę.

Bet čia tik jei cinikas išeikvojo daug jūsų laiko ir jau prieš nosį stato radiokatyvias medžiagas į orą atliekas leidžiančius fabrikus (paprastai didelių dalykų mes nematome, todėl reikėtų apsidaryti, nes gal koks gi ūkininkas su traktorium mostels į panosėje jau gerai apstatytus fabrikus), tada jau reikėtų pamoti ir išeiti žvyrkeliu.

Vardan savęs.

Nes nieko nėra nuostabesnio už balansą, kurį šiais laikais sunkiau žmogui, dėl daugybės prieinamų mikrosvajonių išpildymo, sudėtingiau rasti nei kuršių kurėnui pramuštu dugnu. Pakankamai paskaudintas cinizmo, kad jau skaitytumeisi kaip patyręs, paragavęs gyvenimo, bet nepakankamai sudaužytas cinizmo, kad tas visi pasaulio cinikai užsisėstų ant pečių.

Dar svarbiau atsiminti, kad vienu ciniku mažiau – vienu nelaimėliu mažiau – laimingesnis pasaulėvaizdis. Estetika yra gerai.

Dar svarbiau – kartais mes painiojame nuodingas medžiagas su medžiagomis, kurių mes paprasčiausiai netoleruojame. Ir šita klaida dažnai išvirsta į gerumą, nuo kurio pasidaro bloga. Nesusipratimai. Konfliktai.

Todėl svarbiausia bent iš pradžių ir viduryje yra tik viena. Nieko daugiau kaip žmoniškumas bandant patikėti ir prižiūrėti kito žmogaus širdį atidžiau nei savo ultratrapų aifouną.

Nieko daugiau.

Nes jeigu jau Senąjį  Testametną update’ino, tai vadinasi, kad jame ir jo akis už akį, dantis už dantį buvo trūkumų ir tebūnie jis nuoširdiesiems vintažininkams.

Ir tos sudūžusios širdutės, mokslininkai dar neištyrė, bet gali būti, kad neekologiškos. O jei ir ekologiškos – grifų peršerti irgi nesveika.

 

Advertisements

Komentarai uždrausti.

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: