Sapnas

Vežimėlio ratų negirdėti, nes vežimėlio nėra, bėgame tik su krepšeliais. Nereikia to ir ano imti, nėra laiko, sako tėvas. Status posūkis į dešinę pagrindine alėja ir iki pat galo. Tėvas sustoja. Visos šviesos parduotuvės palubėje vieningai išsijungia, jokio garso, visi bėgioja kaip ir anksčiau, tik tylomis. Mes paliekame tėvą vieną, nors nenorime. Apsisukame atgal link įėjimo ir neskubėdami einame palei kasas tamsoje, mums kelią nušviečia tik likusio prekybos centro koridoriai kitoje kasų pusėje.

Grupė juodai apsirengusių apsauginių zuja žibintais aplink ir mes šiaip taip prasilenkiame su jais, galą priėjome greit. Niekas už parduotuvės ribos neskuba, neskubame ir mes išeiti laukan. Dieve, kodėl paėmiau tik keturis pirkinius, o tarp jų grietinė ir puodelis? Gera nesikalbėti su niekuo paliekant įstaigą, visai kaip bibliotekoje.

***

Lauke itin gaivu ir giedra. Pasisukame dešinėn, o ten ant akropolio stogo palei kraštą palei turėklus išsirikiavusi minia žmonių iki pat pagrindinio įėjimo. Prie jo stovi gaisrinės mašina, veiksmo nedaug. Kažkas prabyla, jog dega akras. Pleška akras, o dūmų niekur nematyti, sako, tik antrame aukšte. Vietoj automobilių aikštelės prie mūsų tik didžiulė skurdi pieva, padrikai išsibarstę praeiviai.

Girdžiu šūvius arba tiesiog šaižų jibašinimo garsą. Netrukus pasirodo herojus, iš pažiūros chronius su žarstekliu arba laužtuvu. Jam nepatinka juodi visureigiai. Vieną susiranda, išbarškina keletą langų net ir jam jau pajudėjus. Atbulinė pavara pasinaudoja vairuotoja. Kovotojas užsimojęs paleidžia ugnį į atsitraukusios automašinos langą, šis garsiai dūžta.

***

Gaisrinė išnyksta it ant elektros laidų sudegusio žmogaus pelenų debesis vėtrai įsismaginus. Gaisro nėra. Mano grietinė, puodelis ir du kiti pirkiniai guli saugūs ant žemės prie stulpo. Puodelis brangus man it savas vaikas, užmuščiau piktadarį.

Dvikova nebaigta, priešas dar vienas pievoje prie akro liko. Jiedu mėto vienas kitam į kramį puodelius, šie dar garsiau dūžta ant žemės ir viskas tik aidi nuo akro sienų lyg koridos skliautų. Puodeliai raudoni ir žali. Baigėsi. Ne kova, puodeliai. Chronius manęs prašo puodelio, aš savo vaiko neatiduodu, ir jis nueina prie kitų.

Išdrįstu galop paklausti, kas tas īr per vienas, na, tas žmogus. Tądien vienintelio klausimo nenustebintas praeivis atsako: „Ai, čia – tik mūsų Qventino Tarantino.“

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Create a free website or blog at WordPress.com.

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: