Per rinkimus tikriausiai draskysiu biuletenį

Aš jau išgyvenau savo pirmuosius rinkimus ir jau patyriau, kad balsavimas yra žymiai įdomesnis ir labiau exciting procesas, kai tau tėvai duoda savo lapelius įmest į dėžę nei kai pats balsuoji. Pamenu, laukiau ir nekantravau labai, skaičiau, dvejojau, ždž, elgiaus taip, kaip dabar turbūt nemaža dalis mano pažįstamų, kuriems dar ne tiek seniai suėję aštuoniolika, ir kurie yra užhaipinti to masinio patriotizmo. Visgi sulaukus savo pirmųjų rinkimų ir juose nubalsavusi supratau, kad taip… meh tas balsavimas. Sužymi ir vsio. O paskui stebi. Pildo ar nepildo tuos savo pažadus. Bet ir tai taip tik kartais pažiūri tu ten tuos politikus kaip kokius hamiakus narvely. Šiaip jau norisi atsiribot nuo politikos, pats nenori įkrist į tą duobę, nes šiuolaikinis jaunas lietuvis jau yra pakankamai sąmoningas, jog suprastų, kad politika yra baisiai neįdomus, visus syvus iščiulpiantis dalykas, kuris gali patikti tik na, nesupykit, dažniausiai nykoko būdo žmonėms. Nth interesting there at all. Galų gale supranti, kad tada ir tu būsi toks hamiakas, kuris sėdės narvely ir gaus pylos pelnytai ir nepelnytai nuo žmonių, kurie tave rinko ir nerinko. Pati aš turėjau galimybių įsiterpt kur nors šalimais politikos. Bet vis sudvejodavau. Ir gerai, kad sudvejodavau. Gyvenime yra žymiai įdomesnių dalykų, o ir šiaip jeigu tapčiau politike, tai jūs žinotumėt mane kaip tą, kuri amžinai nesislapstydama miega posėdžiuose… su ausinukais.

Ok, grįžtant prie rinkimų.

Bet man šiaip pasisekė visai.

Mano pirmieji rinkimai buvo iš tų, kai viskas, atrodė, sklandžiau nei sklandžiai eina. Regis, jokių didesnių skandalų nebuvo, visi buvo dailūs, visi daug šypsojosi ir gal tik vienas Zuokula sykis nuo sykio užpsichuodavo per debatus, kas automatiškai jį darė klounu ir neptraukliu kandidatu. Visi kiti laikėsi daugmaž savo linijose: liberalai trupučiuką uždozavo pozityvo, kas galėjo padidinti diabetikų mirtingumą apylinkėse, kur liberalams reikėjo posto, konservatoriai bandė (bandė!!!) įrodyt, kad ir jaunimo juose esama, socdemai panašiai (visgi konservai su socdemais tarp savęs daug kuo panašūs, ne?), darbo partija kaip visad buvo atsakinga už tai, kad būtų iš ko lazdavotis…

Ždž, viskas po senovei, ramekas. Puikūs rinkimai tapti naująja balsuotoja. Beje, esu visai patenkinta kombinacija, kurią pasirinkau. Nesakysiu, už ką balsavau. Pabūsiu paslaptinga. 😉

Anyways.

Aš neįsivaizduoju, kaip plėšysis dėl to, už ką reiks balsuot, šviežieji aštuoniolikmečiai, kurie yra tokie kaip aš: lyg ir turi kažkokias politines pažiūras, bet vis dėlto netikslias. Tada šitie rinkimai jiems yra baisiausias variantas pirmiems rinkimams koks tik gali būt. I mean, just look at all the chaos going on: liberalai shut down, konservai tur tam tikrų jauną žmogų atbaidančių elementų savyje, socdemai – nagi žinoma tovariščė Vėsaitė ir t.t., ir t.t. Visai galima pavydėti žmonėms, kurie turi aiškias pažiūras: žinai, kad TS–LKD, tai TS–LKD. Tegu kalba ką nori. Tu už TS–LKD. Kita vertus, aš tokiems nepavydžiu, nes jie siaurakakčiai.

Tikrai tikrai nuoširdžiai nepavydžiu tiems, kam šiti bus pirmieji rinkimai. Nes tai bus mano antrieji rinkimai. Ir greičiausiai tai bus rinkimai, kur išleisiu savo savasties pankiškąją dalį: aš rimtai svarstau apie galimybę kažką pridaryt daugiamandatės biuleteniui. Vienmandatininke esu patenkinta. Bet biuleteniui tikrai norisi kažką padaryt. Sudegint. Suplėšyt. Pradrėkst. Piešt tai gaila pieštuko arba tušinuko. Bet vat kažkokios destrukcijos norisi. Neit? Aš negalėsiu neit. Man balsadėžė patinka. Ir vienmandatė.

Ir čia, mesdames et messieurs, aš išdėstysiu priežastis kodėl man taip norisi. Aptarsiu tris partijas, nes kažkaip į akis man sugeba krist išimtinai tik sisteminės partijos. Nemėgstu nesisteminių, be aiškių pažiūrų partijų ir žiūriu į jas kaip į šiukšlyną, kuris be reikalo prišiukšlina politinę erdvę. Realiai tokios partijos (nesisteminės), man rods, užgimsta mūsuose dažniausiai iš to, kad kažkam ambicijos neleidžia žaist vienoj smėlio dėžėj su panašių pažiūrų kažkokiais lyderiais. O šiaip kai žmogus labai trokšta eit prieš sistemą, dažniausiai jis truputį užsihype’inęs yra. Kas yra pavojinga, kai reik svarius sprendimus daryt, doncha think?

Taigi va, aptarsim tik sisteminius, kas yr TS–LKD, liberalai ir socdemai. Visi trys man nepatinka. Bet už visus tris aš visai galėčiau balsuot. Kiek mažiau už socdemus, dėl tam tikrų pažiūrų neatitikimų.

Taigi. Here we go.

TS–LKD (Tėvynės Sąjunga–Lietuvos Krikščionys demokratai)

Jau minėjau, kad TS–LKD turi labai daug jauno žmogaus akiai atgrasių elementų. Žinoma, čia galima kalbėt ir apie tai, kad jauni žmonės apskritai retai prijaučia konservatoriams, bet su mūsiškiais man rods yra ir tam tikrų autentiškų, daugiau vien mūsų politinei arenai būdingų nesąmonių.

The thing is.

Mūsų konservatoriai (nu ir krikdemai, bet who cares about krikdemai šitam flange, pripažinkit) yra labiau bobučių suoliukas bažnyčioj nei konservatorių partija. Pasižiūrėjus į TS-LKD kažkaip susidaro toks vaizdas, kad nėra aiškaus supratimo mūsuose apie konservatizmą. Tpsme, mes suprantam, kad konservatorius tai būti būtinai davatka, būtinai klauso kunigėlio, būtinai sėdi bažnyčioj ir būtinai su Agnės Bilotaitės mimika vaikšto visur. Vnž totaliai perlenkia lazdą. Ir kad mūsų konservatoriai perlenkia lazdą pirmąkart aš gerai supratau, kai pildžiau vieną testą apie tai, už ką turėčiau balsuot UK praėjusiuose rinkimuose. Ten aš pamačiau, kad britų conservatives yra UŽ homoseksualių žmonių santuokas. Be jokių išlygų, be jokių sąlygų po kablelio. Meanwhile mūsiškiai – patys žinot. Aišku, kai tavo rinkėjai juodi kaimai, kuriems reik kažką pakalbėt apie istoriją arba vertIbes, tai sueina nebūt normalia konservatorių partija, o tik bobučių suoliuku bažnyčioj. Vis dėlto kažkada aš jau išpeikiau šitam bloge požiūrį yra paklausa, yra ir pasiūla.

Dar vienas dalykas, kuris labai antipatiškas konservuose, tai yra tas jų partija kaip kumštis dalykas. Tpsme jeigu koks konservatorius prisidirba, nusišneka, tai konservatoriai, beje, ne tik jie, bet ir pastarųjų rinkėjai didvyriškai užgula prasikaltėlį ir rėkia MESKIT AKMENĮ, KAS NUODĖMĖS NĖRA PADARĘS. Konservatoriai šituo klausimu labai panašūs į komuniagas, ir savo šitu zekų mėgstamiausiu posakiu atbaido ne tik jaunesniąsias kartas, bet ir vyresniąsias, kurioms būtent į komuniagas tokie dalykai neša. Jaunam žmogui, kaip pasaulio sąžinei, tokie dalykai atgrasūs yra dar ir dėl to, kad jis pasaulio sąžinė ir nemėgsta nesąžiningų, priešingai nei suaugusieji, kurie jau got used to it.

Ir dar vienas dalykas, su kuriuo konservai ypač strugglina – marketingas. Jums nebūna tokio jausmo, kai jie piarinasi, kad jie vis nesėkmingai bando suprast, kaip mes jaučiamės ir ko mes norim iš jų? Iki apsišikimo bando pataikyt – nepataiko. Ir kadangi žmogus iš prigimties yra geras sutvėrimas, jam sukelia nemalonus jausmus, kai jis pamato, kaip kažkas stengiasi patenkint jo poreikius, bet nu juodai nepataiko. Man kažkas panašaus buvo ir Gabrieliaus Landsbergio išėjimas iš europarlamento Seimo parlamento VARDAN. Oh c’mon. Atrodo, kaip ir turėtų būt simpatiška, bet nu nė velnio.

Ir kaip vyšnaitė ant torto – loads of neapsišvietęs davatkynas there. LOADS of.

Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS) [taip įdomiai, kad TS–LKD trumpinys ne skliausteliuose, o čia norėjosi daryt atvirkščiai)

Aš visad visiems sakydavau, kad libsąjūdis man yra antipatiški, nes yra partija embrionas. Grynai. Jie lyg ir daro ir jaučia daug ką teisingai, bet nu neišsivystę dar kažkokie: neturi daug aiškių, ryškių ir vardą užsitarnavusių žmonių, ir atrodo, kad vos priliesi ir prasidės kažkokia suirutė. Aš turiu savybę dažniausiai pataikyt nusakydama kitų trūkumus. Manau, pastarųjų savaičių įvykiai tą ir parodė – libsąjūdis pakolkas yra kažkoks vienaląstis, kuris labai lengvai pasiduoda bet kokiam piršto prilietimui. Griaučių neturi. Vienaląsčiai. Su daug daug citoplazmos, labai silpnute plazmine membrana. Sienelės gal net neturi (gyvūninė ląstelė, y’know).

Turi tuos senuosius liberalus dar, bet visa bėda, kad jie labai blankūs ir jie nė velnio negali kažkuom padėti tokiais atvejais. Nes nors ir bezda politikoj ne pirmas dešimtmetis, vis dėlto tik bezda ir nieko nepasiekė per tą laiką, kad žmonėm jų žodis apskritai kažką reikštų. Liberalų jaunimas turi žymiai daugiau potencialo nei jų seniai. Tik bėda ta, kad jaunimui reikia laiko ir lyderio, nes pats taip gerai nesusikoordinuos. Ar tą padarys Šimašius – nežinau. Ar tą padarys Gentvilas – aišku, kad ne, nes jis visiškai boring ir jo nieks neklausys.

Dar viens dalykas – ar man atrodo, ar vis dėlto liberalai neretai paflirtuoja su Zuokula ir jo partija..? Taip neryškiai, a la ‘čia nk nevyksta, mes tik draugai’, bet kažkas darosi.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP)

Lyg ir savaime suprantama, kad bšk pravalas šitoj partijoj. Bet aš noriu apie ją pakalbėti, nes pastebėjau, kad mūsuose per šitą partiją ir į pačią ideologiją žiūrima kaip į kažkokį blogį. Tad mažytė reklaminė pauzė – viskas yra gerai su absoliučiai bet kuria ideologija, jeigu jos puoselėjimu apsiima protingi žmonės. Tai tiek.

O dabar prie socdemų.

Iš tiesų, jeigu reikėtų rašyti dramą apie kažkurią partiją, tai reiktų rašyt būtent apie socdemus.

Socdemai turi žmonių, kurie suvokia šią ideologiją ir gyvena ja. Aš nebūtinai jiems pritariu, bet nesu iš tų, kurie pamatę, kad kažkas mano kitaip, tuoj puola į atlapus (taip daro dažnas konservų rinkėjas, bet čia tokia mažytė mūsų paslaptis, ok?).

Posto pradžioj jau užsiminiau, kad socdemai yra pavojingai panašūs su konservais. Ir taip yra todėl, kad konservai turi komuniaginio tvaiko savy panašiai kaip ir socdemai, kurie yra totalus Leonidas Brėžnevas ir renkasi kelius, kurie palieka daugmaž viską kaip ir buvę. Tokie stagnokratai kažkokie (čia aš nevykusiai pabandžiau perdirbt jų  partijos pavadinimą).

Tiek socdemai, tiek konservai kaip kokie paaugliai turi savo partijos elitūką;** pagal kurį sukasi visos partijos tendencijos. Tik šiuo atveju konservų elitūkaz savo galvose dar turi šiek tiek funkcionuojančių nervo ląstelių, meanwhile su socdemais ne paslaptis kas ten yra. Juoda nekompetencija, savivokos trūkumas (tiek politinės, tiek visokios kitokios). Ir šioje dramoje čia yra blogio pergalė (taigi herojus nesusitvarko su blogiu ir kaip ir galima konstatuoti faktą, kad literatūrinė rūšis – drama, žanras – tragedija) – vėsaitės, butkevičiai, bradauskai savo nekompetencijom ir visom nesąmonėm užgožia visus partijos kompetetinguosius. Pavilionienę (kuriai ne visada pritariu), Linkevičių (kuris man fancy & cool af). Linkevičius matomai dar ir elitūko nelabai mylimas, nelabai elitūkui įdomus (čia žinot kaip mokyklos suoluose kapojasi elitūkas ir moksliukai? same shit), tai dėl to reitinguotas žemai. O pagal kompetencijas turėtų būt pirmajame penketuke 4 sure. Bet kadangi nepatinka elitūkui, tai oh well.

Pabaigai: mano mokykloje per šimtadienius vyksta tokie dalykai kaip sėkmės pamokos, kurias veda visokie žinomi veikėjai. Žinot, kas liaudies dažniausiai įvardyti kaip buvę neįdomiausi pamokų vedėjai? Ogi politikai.

Taigi, kad jie bus įdomūs, aš naiviai nesitikiu. Bet aš tik tikiuos kompetencijos ir brandos. Va ko man reik. Antraip, na, gerai, būsiu geraširdė – pripiešiu daugiamandatės lapelį nesąmonių.

Tai tiek šiam kartui.

Bien tôt.

 

 

 

Advertisements

Komentarai uždrausti.

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: