Vaikų psichologijos beraštėms supermamytėms nuo muzikantų

Matyt natūralu, kad su amžiumi žmogui išlikti empatiškam darosi labai sudėtinga, prie to prisideda daugybė faktorių: be galo nemalonios patirtys ir ilgi apmąstymai, laukiant stebuklo, kad kažkas pasikeis į gerą. Kai kurie jau galimai skaitė Andriaus Užkalnio dar nesenai rašytą straipsnį apie toksiškąsias mamytes, ir taip gavosi, kad mane panaši jų veislė įsiutino kitu būdu ne mažiau tiesiogiai, tik kiek kitokioje situacijoje.

Taigi, nors kažkada pats grojau, moralas įkvėptas dar šįvakar aplankyto koncerto, gal net daugumos mano lankytų instrumentinės (ir nebūtinai) muzikos koncertų ir šiaip renginių. Kaip žiūrovas manydamas, kad pasimėgausiu gyva muzika, pasirodo, beveik kiekvieną kartą itin smarkiai klydau. Vienais atvejais aš dėl miego trūkumo ir užtemdytos salės tiesiog užsnūsdavau kaip senelė Saliamutės eilėraštyje apie žiemą (kartą visą valandėlę miegojau klausantis Richardo Štrauso „Metamorfozių“). Kitais atvejais man užmigti neleisdavo mūsų gyvenimo gėlės, nors greičiau supisti sosnovskio barščiai ir nūdienos vėžys – mažieji piliečiai su savo (neretai super-)mamytėmis. Galvojantys, kad sugebės pasimėgauti koncertu esant šiam gyvajam cianidui arčiau nei 50 metrų nuo salės, klysta labai skaudžiai. Klydau ir aš, žmogus gi.

Koncertas prasidėjo, kaip įprasta, nuo pirmųjų kūrinių, kurių metu vaikigaliai ir ikimokyklinio amžiaus daiktai dar šiek tiek tvardosi ir neparodo aiškiai, kad jų tėvai jų neauklėjo ir apskritai nekontroliuoja. Sulig penktuoju numeriu prasideda klyksmai iš salės galo „maa-ma!“ ir visokie vaikščiojimai nuo pirmos eilės į kažkurią iš vidurinių. Trečia stadija pasižymi jau visokių barškalų mėtymų grindysna ir atviru audiovizualiniu žydėjimu dėmesio reikalavimo forma. Tenka tik piktai vartyti akis ir aiškiais mostais dairytis į tą pusę, nes vidury kūrinio surikti „susirink šmutkes ir valink su savo kūdikiu lauk“ yra kiek nemandagu ir beprasmiška, nes dar nepragertu balsu perrėkti fortepijoną ne taip jau ir lengva.

Galop pasibaigus Šopeno Mazurkai (buvo praėjusi maždaug pusė viso koncerto) kažkuri dama iš antros eilės atsistojo ir dar visiems plojant paprašė mamytės su savo neraliuotu kleckiuku palikti Menų fakulteto salę, toji paklausė publikos slapčiausių svajų ir su kūdikiu nebegrįžo išėjusi. Be to, šiuo pavyzdžiu pasekė ir keletas darželinukų, kurie iki tol tik vaikščiojo, vienas iš jų pakankamai garsiai – susitvardyti buvo nelengva, bet kaip jau sakiau, rėkti kad ir keiksmus neveiksminga. Išėjus visiems koncerto kenkėjams publika ir atlikėjos su palengvėjimu tęsė koncertą pagal Šopeno polonezu As-Dur. Simboliška, kad kūrinys puikiai atitiko pergalės prieš tikrų tikriausią blogį nuotaiką. Herojei moteriai už drąsą ir laikyseną reikėtų nuoširdžiai padėkoti, kad prisidėjo prie koncerto gelbėjimo. Nepaisant to, kad už salės durų mažieji toliau siuto ir triukšmavo jau be gėdos jausmo, koncertas praėjo itin sklandžiai.

O dabar prie esmės. Galima pamanyti, kad kaip didžiausią problemą norėčiau įvardyti vaikus. Deja, deja. Prisiminkime, kas tuos vaikus auklėja arba kaip tik jų neauklėja: dažniausiai tai – mamos. Kokio įžūlumo arba kaip tik bukumo mama turi būti, kad vestų savo mažametį vaiką į koncertą, kuris jam greičiausiai nepatiks arba jis trukdys kitiems ir neleis juo mėgautis? Pačiai atžalai gi labai maža naudos iš viso šito, o dar ir didžiulė meškos paslauga tiek atlikėjams, tiek visiems. Apskritai, ar jūs, dūros paskutinės, tikite, kad jūsų mažyliukai taip mėgaujasi muzika ir visas jų džiaugsmas atperka likusios publikos kančias? Ar jūsų vaikas svarbesnis už likusią visuomenės dalį kartu sudėjus? Jei atsakėte taip į bent vieną iš klausimų, tai linkiu persišviesti kopūstą, nes be jūsų vaiko dar gims ne vienas ir ne du žmonės šioje planetoje, jūsiškis nėra svarbesnis už kitus.

Kitas atvejis yra mamos, kurios neva neturi kur dėti savo vaikų tokiais vakarais. Empatijos nebeliko, tiek pat ir užuojautos toms, kurios tikrai negali niekur kitur palikti savo vaikų. Reikėjo apsvarstyti prieš einant į koncertą, ar nebus ten gėda, ir reikėjo pagalvoti prieš apsiveršiuojant, ar bus kur palikti vaiką, jei staiga atsirastų noro (bet ne galimybių) lankytis kultūriniuose renginiuose. Negi taip sunku įsisąmoninti, jog reikia pirma galvoti, o tik po to daryti? Sunkiai pramušami tie kopūsto lapai.

Sakote, auklė brangiai kainuoja? Jei įperkate bilietus į koncertą (ar apskritai jei pajamos viršija minimumą), galite sau leisti ir tokias išlaidas, neišsisukinėkite. Jei ne, tai gal geriau mažiau savo atžalos šūdukų ir vėmaliukų nuotraukų į socialinius tinklus ir visokias supermamices kelkite ir tada susirasite kokį apskritai apmokamą darbą. Jau net geriau būti lengvos formos barakuda ir įsitaisyti vyrą su stabilesnėmis pajamomis nei kankinti savo vaikus ir visus likusius vien dėl to, kad jūs dar ir save aukščiau visko iškeliate, tpfu, kad jus kur velniai nujotų, žąsys jūs prakeiktos.

Reziumė: turite mažų vaikų, nedrįskite kartu apsireikšti koncertuose net jei esate vieninteliai žiūrovai – trukdote visiems be išimčių. O renginių organizatoriams norėčiau palinkėti, kad dažniau parašytų amžiaus ribas žiūrovams, nes kai kurie žmonės tiesiog nepaveža paprasčiausios logikos ir apskritai moralės normų, nes jiems reikia kitų žmonių, kad trūkus kantrybei už visus pasakytų, kada jiems su savo sportiniais kostiumais ir vaikais, užkabintais gimdytojai ant kaklo, pats metas keliauti RAUS.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Create a free website or blog at WordPress.com.

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: