Kodėl man sunku būti prisiekusia heitere

Nesu iš tų žmonių, kurie sako, kad senoji meno klasika, antai kaip Da Vinčio Džakonda, yra kažkuom viršesnė už mūsų laikų klasiką. Man patinka modernizmas, kiek sunkiau priimu postmodernizmą (jo literatūrą ypač), nors kartais ir pastarasis būna wow.  Tiesą pasakius, modernizmas savo raiška man netgi įdomesnis, kažkuom artimesnis nei koks Renesanso ryškus kūrinys. Mane Milevičiaus kvadratas visados stipriau paveiks nei kokios Mikelandželo freskos, nors taip teigdama esu ne tai, kad drąsi, bet įžūli – gyvai nemačiau nei vieno. Bet numanau, kad taip būtų (o turiu savybę numanyti dažniausiai teisingai).

Senojoje klasikoje pernelyg ryškiai man matos, kad žmonės tais laikais fotikų neturėjo, tad ir naudojo dar savo rankas tiksliai atkartoti matomiems gražiems vaizdams/žmonėms/etc.. Atsirado, kuo tuos vaizdus nufotkint, žmonės galėjo atsipalaiduoti ir papiešti būtent taip, kaip jie norėtų viską matyti. Arba kaip jie jaučia, kad galėtų jiems matytis. Pažvelgti kitaip į tą vaizdą. Ir taip jie virto, mano trumparegiškomis akimis žiūrint, įdomesnės būtybės. Kubizmas, siurrealizmas, visokių visokiausios meno srovės man atrodo žymiai įdomiau ir artimiau nei rankos meistriškumą demonstruojantys darbai (nors da Vinčio piešiamos žmogaus kūno detalės ir tai turėdavo kažko davinčiško).

Jeigu tik galėčiau būti dailininkas, tai būčiau veikiausiai impresionistė (nes man labai įstringa akimirkos) arba kokia nors kubistė. Ir kubistė būčiau jau nebe dėl to, kaip mano atmintis fiksuoja dalykus. Ir ne dėl to, kad aš Kubiliūtė. Ja būčiau dėl vienos savo savybių.

Šiaip jau man labai drovu kalbėti apie savo savybes, nes pastebiu, kad žmonės tarpusavy daugiau panašūs nei skirtingi. Jie tik galvoja, kad kiekvienas yra kažkas išskirtinio. Bet nėra. Kalbėdama apie savo savybes jaučiuosi, tarsi susireikšminu. Nes dažniausiai ir kiti tokie, kiti taip jaučiasi ir pan. Kartais. Man atrodo, mes esam ne savybės, o savybių dažniai. Kiek dažnai mūsų vidiniai kontrolieriai nustatinėja kažkokį radijo dažnį, pagal kurį mes kažkaip jaučiamės ir elgiamės. Va, kas mes esam. Kad ir kaip ten būtų, vieną savo savybę dabar papasakosiu.

Tai va.

Man neišeina nuoširdžiai nekęsti žmogaus. Nežinau, tiesiog neišeina. Aš galiu visai neturėti jam dėl ko pritart. Jis gali mane visaip kaip erzint savo būtim. Vieną akimirką aš galiu labai kažką bjauraus apie jį kalbėti, pavaryti visą tiradą, koks jisai šūdžius, bet kitą akimirką, aš su juo pasikalbėsiu, pamatysiu, kad jis visai mielas ir viskas – aš nebesugebėsiu jo nemėgti taip, kaip anksčiau… kuriam laikui. Po penkiolikos minučių vėl galiu būti prisiekusi heiterė. Taigi daugeliu atveju nesugebu žmonių vertinti vientisai. Ir šitai galima vertinti ir kaip silpnybę, ir kaip stiprybę.

Mane visad labiau domino negatyvesnės reikšmės, tai pasisakysiu, kada man tai silpnybė. Kad aš turiu stiprybių ir taip turi būti savaime suprantama.

Kaip į savo silpnybę aš į tai žiūriu tuomet, kai matau, kaip kiti žmonės lengvai pareiškia, jog kažkokio žmogaus nemėgsta ir  net subeldžia ištisą tekstą apie tą žmogų. Arba kai žmonės įsižeidžia dėl to, kad aš tarkime jiems pasakau, kad kažką jie pasakė it tikri hipokritai. Visada visada dėl to įsižeidžia, ir tuoj pradeda dievagotis uoj niaa, aš ne hipokritas. Nors aš tik pasakiau, kad pasakė kaip hipokritas. Bet žmogus įsižeidžia. Nes jis galvoja, kad aš ką tik deklaravau savo kažkokią antipatiją jam, konstatavau jo savybę. Nesvarbu, kad mes BFF prieš tai buvom. Nein. Aš negaliu sukritikuoti jo veiksmo. Nes jo smegenai iškart sukalkuliuoja, kad čia kažkokia rimta neapykantos deklaracija.

“Žmogaus būtis yra fragmentiška. Įvykiai, situacijos, būsenos, susitikimai. Vieni išnyksta be pėdsako, kiti ir atsiminimų yra ryškinami, didinami, interpretuojami ir perinterpretuojami. Grįžimo, grįžinėjimo intencija, svarbi fenomenologiniam požiūriui į kūrybą, neatsiejamam nuo asmenybinio, likiminio klodo. Nėra visumos, bet yra visumos dalys”, – rašo literatūrologė Viktorija Daujotytė. Ir Daujotytė got it absolutely right. Mes labai fragmentiškos būtybės. Kartais ir aifounui pagenda nuotaika, ir jis liūdi, todėl trupučiuką jis pastringa (samsungui matomai lengva depresija, nes jis striginėjimais pagarsėjęs). Ir mes kartais pastringam. Ir kai mes pastringam, kai kurie žmonės dėl to sugeba nutapyti visą mūsų portretą vien tuo strigimu. Taip ir pasako: stringa. Nesvarbu, kas buvo anksčiau. Kas bus vėliau. Nurašo, ir viskas. Aš irgi kartais taip darau.

Šiaip jau laikau šūdžiais tuos, kurie vengia turėti griežtą poziciją įvairiais klausimais. Kurie mėgsta tylėti, kad jų nejudintų. Per tokius žmones įvyksta holokaustai, masiniai trėmimai. Menkystos. Ir čia kas nors pabandytų man prikišti man mano diplomatišką būdą. Taip, aš pati taip kartais darau. Ir žinot ką, man tai neatrodo kažkas labai blogo. Mano teisė būti abejingai, ypač jeigu tai yra kokia tema, dėl kurios nėra grėsmės, kad ji kaip koks paūmėjęs vėžys numarins liaudį. Aš kartais kalbu, kartais tyliu. Kalbu, kai a) užsimanau b) jaučiu, kad reikia pasisakyti c) noriu susipykt d) amoralu būtų tylėti.

Ir pabrėžiu kartais, nes daugybę sykių girdėjau, kaip aš kritikuoju viena, o pati taip darau. Bet gal situacija tuokart yra kita? Realiatyvu. Mes patys fragmentiški, mūsų nuomonės susideda iš fragmentų. Aš vieną akimirką, vaikiškai siekdama nugalėti oponentą kokio ginčo metu, galiu supaprastinti dalykus ir pritempti juos prie kraštutinumų, o kitą galiu pykti dėl to, kad kitas taip daro. Nemanau, kad apskritai yra įmanoma nepabūti kartais hipokritu. Visada atviri keliai. Į Romą jie ne tokie atviri, kokie atviri į buvimą hipokritu.

Ir čia aš būsiu labai arogantiška, pasakydama, kad situacijų reliatyvumą ir apskritai visa ko fragmentiškumą geba suprasti tik protingesni žmonės. Ne infantilai. Ne mažvaikiai. Ne kvailiai. Infantilai, mažvaikiai, kvailiai nori visko labai aiškiai. It kokie žanai žakai ruso (Ruso savo visus vaikus į vaiknamį sukišo, how about that). Apšvietistai. Jiems viskas turi būti kaip vidudienį aišku. Visada visada visada. Nei akimirkos negali būti kažkas pritemę. Jų protai ir tai pritemę, ir vidudienį jiems baisu, o čia dar šešėlių teatras, žmogaus besikeičiančios nuotaikos, nuomonės ir pan. Jie nesupranta, kad kartais nėra gerai viską rodyti. Kad reikia kartais kai ką ir nuslėpti. Dėl įvairių tikslų – noro įveikti blogį (gal skamba juokingai, bet karo atveju visada daugiau nutylėjimų nei šnekėjimų), noro pavilioti, sudominti.

Gyvi žmonės pilni norų. Ir tuos norus dažniausiai pasilaiko sau. Būtų gerai, kad kuo daugiau apie juos kalbėtų. Bet ir ačiū Dievui dar kol kas niekas neišrado minčių skaitymo mašinų. Nes žmogus, pasilaikydamas kažką sau, jaučiasi žmogumi. Žinot, kai Marija Antuanetė atsisakė, jog apie jos ir karaliaus lovos reikalus būtų informuojama visuomenė (ką to meto visuomenė vertino kaip normalų dalyką), tai ji buvo visiškai nesuprasta. Nes tamsuomenė viską nori žinoti ir nesupranta, kad kartais nereikia kai ko žinoti.

Todėl jie ir smerkia kitus žmones už jų fragmentiškumą, nepastovumą. Jiem tu visada turi būti kažkoks vienodas (nes patys nesugeba būti kitokie?). Negali vieną akimirką būti vienoks, kitą kitoks. Jiems tada pasidaro nebeaišku. O neaiškumų jie nemėgsta, nes neturi kuom jų apsvarstyti. Todėl jie taip dažnai paslysta ant ad hominem, ant kurio ir pati lengvai paslystu. Tik tiek, kad aš suprantu, kada tai buvo ad hominem (po kiek laiko susivokiu), o jie nesupranta. Nes nežino, kad išvis yra toks ad hominem. Ir nenorėtų žinot, nes tada per daug apkrautų savo smegenis.

Sudėtingas dalykas tas žmogus. Neveltui psichologai dažnai patys suserga psichinėm ligom. Nenorėčiau pati paskirti gyvenimą žmogaus nagrinėjimui. Išprotėčiau po pirmos psichoanalitinės knygos.

Bet vat vien dėl to, kad mano smegenys neišneša, koks jis sudėtingas, aš stengiuosi visada jį suprasti. Ir sunkiai būnu heiterė.

O dabar einu diletantiškai papiešt. A la kubistė. Kubiliūtė kubistė.

Bendrai ne, tingiu.

Tai tiek.

Advertisements

Komentarai uždrausti.

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: