Ar tikrai mes tokie racionalūs & durnos religinės diskusijos

Kaip ir turbūt kiti, kartais aš susimąstau apie kažką juokingai gilesnio. Sakau, kad kažką juokingai gilesnio, nes iki šiol nelaikau savęs labai giliai mąstančia pana. Tiksliau, esu dar 19-metė pana, todėl savo didžiąją dalį apmąstymų ir pan. laikau juokingais. Nelaikau savęs kažkokia labai protinga. O ir nenoriu tokia savęs laikyti, nes iškart prisiskirčiau prie tų visų turbomeniškų mergaičių. Nenene, nenoriu.

Bet va būna, kad susimąstau apie kažką juokingai gilesnio. Tarkime, kad mūsų epochos Naujausiaisiais amžiais kada nors taip nebevadins. Nes atsiras kažkas naujesnio, kitoniškesnio ir mes kažkam atrodysim kaip dabar daugumai mūsų atrodo Viduramžiai.

Ir va kaip tada kaip mus pramins mūsų propropro, man įdomu. Kokias ryškesnes savybes mes turim? Ydas? Taip įdomiai tos epochos skirstosi, tarytum turi dvi kažkokias motinines epochas – Antiką ir Viduramžius. Vienos seka Antikos pavyzdžiu, kitos Viduramžių. Kažkodėl šitas aspektas man visados buvo įdomus.

Tai va – kokie mes esam. Atmetant visas tas žmonijos amžinąsias problemas ir amžinąsias vertybes, kurias amžinai mūsų ydos kėsinasi pražudyt. Kokie. Sunku pasakyt.

Ok, tada viniojam kitaip: kas mums labiau prie širdies – Viduramžiai ar Antika.

Jaučiu, kad nei vienas. Migla ir visiška maišalynė šitoj vietoj. Lyg ir racionalesnės epochos mėgusios Antiką labiau, tačiau mūsuose pernelyg daug noro skaityti siužetus su šiurpiais siaubo elementais ir mūsų protas nesuprasi kada įsipina į kažkokius jausmus. Kartais atrodo, kad mes įsivaizdėjam kaip visiškai racionalios ypatos, bet lygiai tuo pat metu, racionalusis ypata dėsto kažką aiškiai pagrįstu jo jausmais ir skausmingais išgyvenimais. Maišalynė. O ir religiją racionalusis ypata nuneigia. Kol tai yra krikščionybė, žinoma. Visos kitos religijos yra gerai, bet nu tik ne krikščionybė.

Ir būtent apie tai aš noriu parašliavoti. Apie tai, kai žmogus tiki išsilaisvinęs iš savo jausmų ir skalpuoja krikščionybę, nuneigdamas viską, ką ji padarė gero žmonijai… nes jis nujaučia, kad jam nereikia religijos. Jam tiesiog to nereikia. Jis taip nujaučia (ir tai nėra blogai).

Būtent – jis nujaučia.

Bet jis niekada to nepripažins, kad jis nuneigia savo civilizacijos pagrindus pastačiusią religiją. Kad jis pasąmoningai, vedamas humanistinių idealų, elgsis krikščioniškai gyvenimiškose situacijose. Apie tai, kaip jis elgsis, kitos religijos kalba kitomis formomis. Taip, jis elgsis būtent krikščioniškai. Galbūt jis simpatizuoja budizmui, bet budizmas neleidžia jam turėti svajonių ir siekių, kai krikščionybė ragina jį tikėti stebuklais. Bet jis neprisipažins, kad pasielgs/svajos krikščioniškai kartais. Jokiais būdais. Jis, tarsi mėgindamas gintis, kaip skydą atstatys savo racionalizmą, kuriuo jis, vėlgi, tiki. Mes gi bendraujame su ne su bet kokia ypata, o su tuo, kuris iš savo jausmų išsilaisvino. Tuo, kuris viską vertina protu. Jis gali sirgti depresija, vadinasi, jo visos smegenys persitvenkusios jausmų. Bet ne, jis nesutiks su tuo – jis racionalistas.

Religija jam – kažkas tokio kaip propoganda, moksliškai nepagrįstas dalykas. Ir sakydamas moksliškai, jis, žinoma, turės ne humanitarinį mokslą galvoje. Net nepagalvos, kad mokslai būna ir humanitariniai. Omenyje jis turės fizinį mokslą. Jis visur ieškos tobulai racionalios fabulos, viskas jam turės būti perteika realistiškai, taip, kad fizikai galėtų susėdę sukalkuliuot viską. Ir dėl to aš išdrįsiu pavadint jį idiotu, nes, po šimts, tai rodo, kad tokiam žmogui tik komiksus skaityt – jo fantazija yra užkardyta iki maksimumo, jis skaito knygą ne ieškodamas joje problemos, pagrindinės minties. Jis skaito viską tiesiogiai. Jis gilinasi į istoriją, o ne istorijos moralą. Ir jau dėl to poną R. reiktų išnešt iš rimtesnių diskusijų salės, nes jis tiesiooog nesupras ten nieko. Kodėl nesupras? Nes jis užkardęs savo viską – fantaziją, humanitarinį mąstymą. Net ir tą patį fiziniui mokslui reikalingą mąstymą – jis jame dažniausiai yra net neatrakintas dalykas. Jis ne fizikas, ne chemikas. Jis pasiskaito naujienų portaluose žinias. Ir iš ten susidaro išvadas. Ir jis jau save laiko racionalizmo dievu, nusipelniusiu vietos ant Olimpo kalno. Nes jis pasiima Bibliją, pavartalioja, pamato kažką nerealistiško, pameta į šalį ir drąsus, savimi pasididžiuodamas taria Dievo nėra.

Ir vien dėl šitos frazės jo protingu aš nepavadinsiu, nors man ir pasiūlys milijoną už tai. Nes jis, būdamas toks didžiai protingas, mato prasmę diskusijose apie tai, ar Dievas yra, ar Dievo nėra. Mano pozicija šiuo klausimu agnostiška – o iš kur tu gali žinoti? Kokia prasmė apie tai diskutuoti išvis? Nei aš galėsiu išmąstyti atsakymą, mėgindama surasti kažkokių mokslinių įrodymų Biblijos siužetui įrodyti, varydama į archeologines ekspedicijas, nei jis man ten įrodys gilesnio konteksto knygoje ieškodamas galimai nebuvusių stebuklų. Ir iš kur sužinot: taip buvo ar nebuvo? O kam išvis gilintis į tai? Nuo kada knygoje siužetas turi persverti knygos prasmę? Idiotizmas! Pagiriamasis žodis kvailybei (šito kūrinio autorius spec. paveikslėlyje. nes mimika tinka ir va dėl šito žodžių junginio)! Ir tuštybei. Nes tas žmogus toks tuščias, kad galvoja, kad viską supranta. Ir kad jeigu jis siužete pamatė kokią spragą, vadinasi, jis yra genijus, vertas paneigti visos knygos vertę.

Ir žinot ką, čia yra dalykas, kuris Biblijoje mane iš tiesų žavi. Dar neatsirado žmogus, kuris ją visiškai nuneigtų kitų akyse ir žmonės galutinai nusigręžtų nuo jos. Nepaneigsi, kad daugybė žmonių jos nėra nei trupučio skaitę ir ji jiems tėra šeimos sekama tradicija. Bet ji gyvuoja ir ne tik dėl to. Žmonės, matomai, nori tikėti tomis gražiomis istorijomis, kurias jie girdi mišiose, patys perskaito. Ir dalykas, kodėl ji juos taip patraukia, kartais sužavi – tai didžiausio tiražo, įspūdingiausio turinio knyga apie stebuklus. Stebuklus. Kažką, kas neįmanoma, bet įvyksta. Apie žmogų, kurį pasmerkė visa liaudis, bet galop paaiškėja, kad jis buvo kažko turinčio antgamtiškų galių sūnus. Ir galop žmonės pradeda jį garbinti po mirties. Klasikaaa, ar ne taip? Ir stebuklai. O žmonės nori stebuklų. Net sovietai, paskelbę religiją opijumi liaudžiai, per prievartą išvaryt iš galvos žmonėms religijos nesugebėjo. Grasino ir darbus atimt, ir KGB’istus varė pasėdėt mišiose. Nepaėjo. Nes Biblija duoda kažką, ko nesugeba duoti mokslas. Mokslas apie juos net nekalba. Jis viską galų gale išaiškina. Ar tai įdomu, patrauklu? Visiškai ne. Žmogus daug ko savo gyvenime nesupranta. O mokslas suprasti gali viską.

Ir dėl to galop jis pralaimi. Nes žmogus nesugeba visada būti protingas. Ir išmanus. Jis ne mobylka. Jo protas pavargsta. Ir dar jis gale gyvenimo įsibaimina numirt – nes jis jau pradeda suprast, kaip faina yra gyvent. Jis šiek tiek kitoks gyvūnas nei kiti gyvūnai – turi tauresnius, gilesnius jausmus. Ir jam galop prisireikia pakalbėti/pasiklausyti ir apie stebuklus. Apie tai, kaip jis visiškam šūde įklimpęs kada nors išklimps ir taps Feniksu, pakilusiu iš sparnų arba Jėzumi. Tik jam nebeįdomus tas Feniksas. Per daug paprastos istorijėlės apie Olimpo chebrytę, nors labai gerai pritinka, kai reik aiškiai nusakyt kokią būseną. Bet reikia jam ir kažkokio vieno, tokio didelio didelio. Ir tas vienas tampa Jėzus Kristus.

Voila!

Ir kai tas racionalistas pasijunta labai laisvas, jis protestuoja kaip visi, klaidingai įtikėję, jog yra laisvi. Ką jis tada daro? Taip, dažniausiai protestuoja prieš religiją. Ir ne bet kokią kitą, kaip krikščionybę. Kodėl būtent prieš krikščionybę? Iš esmės, matau dvi priežastis: a) jo nieks neištaškys už tai; b) krikščionybę jis pasąmoningai laiko savu dalyku. Savesniu. Todėl, kai jam reikia išsilaisvinti, išskleistus savo viščiuko sparnelius (kuriuos jis pats įsivaizduoja kaip erelio) jis būtent parodo krikščionybei. Ir tai yra natūralu – musulmonas, pagalvojęs, kad yra laisvas nuo visko visko, irgi protestuoja prieš savo religiją.

Ir kalbėkit man dabar apie inkvizicijų laikus. Šiuo atveju būsite whataboutistu. Racionalistams juk tai negarbinga, tiesa? Galų gale, aš neneigiu krikščionybės suklupimų. Visos religijos visada turi durnių išpažinėjų. Kai durnių pusiausvyra pakrypsta didesnėn pusėn, tada atsitinka tokie dalykai. Anyways, mokslininkai Viduramžiais mąstė remdamiesi vienuolynų išsaugotomis knygomis. Think about it.

Kad ir kaip ten būtų, būkit ateistais, krikščionim, musulmonais… Viskuo, ko tik norit. Your decision.

Bet kai keliat savo viščiuko sparnus, turiu du patarimus:

  1. jei sakote, kad protestuojat prieš religiją, protestuokit prieš religiją iš esmės, remdamiesi pirmiausiai ne krikščionybe. Nes kitaip būsit banalūs ir neįdomūs;
  2. Susitaikyt su pralaimėjimu, nes vienintelio sveikatai nekenkiančio opijaus nieks neatsisakys. Mes tikėsim stebuklais ir toliau.

Ate.

Advertisements

Komentarai uždrausti.

Create a free website or blog at WordPress.com.

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: