Kai idėjos gražios, bet jų palaikytojai durni

Manau, kad esu feminiaga (čia aš taip feministes vadinu). Tokia neagresyvi, itin draugiška vyrų atžvilgiu feminiaga. Tokia draugiška, kad turbūt šiek tiek ir maskulinnazi (maskulinistė – vyrų teisių gynėja). Ždž, aš esu už tai, kad visi šiame pasaulyje gyventumėte patogiai, gerai įsitaisę, kad ir kaip kurį nors jūsų heitinčiau kartais. Aš normalus, sveikos psichikos žmogus, svajojantis apie pasaulį, kuriame nei viena lytis nesijaustų daiktu, kurį eksplotuoja. Nein, aš nekliedėsiu kaip žmonės myli daiktus ir naudoja žmones. Oi ne, įsižnybčiau sau į šoną už tokias kalbas. Pačioje manyje nemenkai meilės daiktams (ypač brangiems). Aš tik sakau, kad mes nesam daiktai. Vadinasi, į mus nereikėtų žiūrėt kaip į daiktą. Nesvarbu, ką mes turim tarp kojų. Nesvarbu, kokia hormoninė pusiausvyra mūsų kūnuose ar kokios formos mes išlieti. Mes ne daiktai, mes žmonės. Ir į mus reik žiūrėt kaip į žmones – turinčius perspektyvas, galinčius daryti belenką ir žiūrinčius į abi lytis vienodai, kai tai susieta su mūsų darbo įvertinimu. Kažkoks senas dėdė kažkokiam video siūlė pasivadint equalist vietoj feminist. Ko gero, taip būtų teisingiausia. Nes tas skirstymas į atskiras lyčių teises bšk 1890s atsiduoda. O aš nemėgstu senienų. Bet ždž, kaip supratot – aš už abiejų lyčių patogų gyvenimą šiame pasaulyje.

Ir šituo aš tikiu taip, kad kažkada bandžiau prisišliet prie kokio judėjimo, susijusio su tokiom idėjom. Nes, na, suprantat – jaunas žmogus nori rėkaut už kažką. Arba šiaip rėkaut. Diskane rėkaut, kai didžėjus kažką pasako. Rėkaut ant tų, kurie kiša realizmą, kai tu euforijoje dėl savo idealizmo. Rėkaut pamačius Bieberį. Ždž – rėkaut, rėkaut, ir dar kartą rėkaut. Tai va ir mano čia gyvenimo amžina tragedija – aš sunkiai randu bendraminčius. Tas per konservatyvus; tas jau net nebe socialistas, o psichas, tas davatka, tas rasistas ir pan. Bet čia gal aš niekuo ypatinga. Gaila, bet net mūsų klonai paralelinėj visatoj turbūt irgi kažkokie priešingi mums. Vieniši padarėliai mes. Ir tokių 100% bendraminčių susirast vargiai paeis. Todėl kartais tenka išgyventi lengvutį auč, kai pamatai, kad tie, kurie lyg ir galėtų būt bendraminčiais, tau netgi kažko atgrasūs.

Taip buvo nutikę kažkada man su feminizmu.

Ir su maskulinizmu, beje.

Buvau įsijungus šitų judėjimų fb grupes. Man užteko pastebėti tuos žmones fakin penkias minutes, paskaitinėt jų šizofreninius, neapykantos persitvenkusius postus, komentarus, kad suprasčiau, jog absoliuti dauguma žmonių ten, apsėstų šiomis idėjomis, gal kokie grubūs 98% yra tiesiog etatiniai nelaimingi įsimylėjėliai. Jie vemia ant priešingos lyties, nes jiems meilėje nesiseka. Jie tiesiog ieško priekabių vieni kituose. Arba jie tiesiog kompleksuoti padarai. Ir taip jie tikriausiai nelabai sąmoningai, patys to nesuvokdami tampa brutalūs seksistai, kurie teigia, kad yra humanistai (yeah, right).

Taip ir baigės visos mano sąsajos su tais judėjimais tada.

Supratau, kad vis dėlto judėsiu už lygias teises pasaulyje viena.

Paskui supratau, kad teisingai padariau.

Buvo eilinė rėksniams maloni lietuviška diskusijų laida, kur visi, kaip jau įprasta, viens ant kito rėkė. Ir apie vyrus ir moteris jie ten kalbėjo. Mūsuose labai populiaru tokia tema laidose diskutuot. Ir ten buvo kažkokia konkreti durna tema, bet ji buvo tokia durna, kad aš net neįsiminiau jos. Ir vnž kažkoks ten nelabai intelektualus diedas pasakė apie savo žmoną “mano moteris” (nelabai intelektualiu pavadinau ne dėl pasisakymo). Ir tada kažkokia nelabai intelektuali feministė užpsichavo, kad jis savo žmoną laiko daiktu taip ją vadindamas.

Būtumėt matę mano poker face. Tpsme, moteriške, tu pati sakai “mano vyras” tikriausiai. Ar tu jį savinies? Šiaip, to be honest, taip. Bet ne visi gimę būti tobulais, išlietais komunistais. Absoliuti dauguma mūsų kitus žmones savinasi. Proto ribose, žinoma. Bet savinasi. Taip jau išeina. Bet ji užpsichavo dėl to. Dėl. tokio. šūdniekio. Seksizmas, mat. Įžvelgė grūdelyje potencialą būti šūdu, užkimšusiu Vilniaus vandentiekio pagrindinį vamzdį.

Dar kartą įsitikinau, kad pelnytai nesišliejau, kai pamačiau, kad jau ir lietuvės feminiagos pasigavo kažkokią durną, mano spėjimu, išgalvotą problemą – period shaming. Čia šiaip senas dalykas, nieko naujo. Aš ir anksčiau naujienose mačiau, kaip maratone kažkokia mergina bėgo sirgdama mėnesinėmis be jokių higieninių priemonių. Nes prieš period shaming’ą protestuojaSuprask, jeigu tu drąsiai nevaikštai iškruvintom kelnėm, tai čia jau tave kažkas šeimina dėl to. Vaje.

Suprantat, kame bėda.

Kiekvieną dieną šiame pasaulyje užgimsta daugybė nuostabių idėjų. Kurios tikrai patiktų daugybei žmonių, kurie turi išsivysčiusias smegenis, o ne pagalves vietoj jų, kaip tie DELFI komentatoriai, kur pamatę moterį, turinčią savo verslą, komentuoja “UŽSISLĖPUSI FEMYNYSTĖ”(gi baisu, Vakarų išmįslas, ne kitaip gi). Bet yra vat dar toks dalykas, kad kai tavo smegenys funkcionuoja gerai, nebūtinai tu nedurnas. Čia labai slidus reikalas. Kartais tu protingas, bet nevykėlis. Nevykėliškai durnas tada tu esi.

Ir va šitas galioja ir kalbant apie feminizmą/maskulinizmą.

Lytiškumas yra komplikuota tema. Labai komplikuota. Vis dėlto dauguma visuomenės heteroseksualai, ir juos traukia priešinga lytis. Kai jiem nenuskilinėja su ta priešinga lytim, atsiranda kažkokia neapykanta. Ir čia vat atsiranda idėja, kalbanti, kad tavo lytis kažkuriuo klausimu galbūt dar yra nepelnytai nuvertinama. Nu ir vsio. Turim žmogų su polinkiu tapti idėjos fanatu. Ir dažniausiai jis juo tampa. Jis pamato, kad yra ir daugiau tokių kaip jis. Kurie viskas, ką gali apie save pasakyt, tai aš esu moteris/vyras ir mano teisės diskriminuojamos. Ir susieina tokie į krūvą. Ir turim krūvą fanatikų, kurie užsiveda, ir po kiek laiko jau nebežino kaip išsidirbinėt: ieško problemų, kur jų nėra, defokusuojasi nuo juos pačios ir pan.

O dargi prisideda ir žmonės, kurie ieško savęs, todėl renkasi idėją, dėl kurios galėtų užsiciklinti. Dažnai tai būna meniškos, kiek provokuojančios pasaulėjautos žmonės.

Nu ir va prašom.

Taip ta idėja užbuksuoja pasiekti tuos, kuriuos galėtų. Kuriem ji galbūt irgi pasirodytų verta įgyvendint. Taip mes visi eilinįkart susifakapinam  ir neatsiranda konstruktyvesnis realių problemų sprendimas.

Ta idėja tampa pajacu.

Visiem ji juokinga. Asocijuojasi su isterija, atgrasumu. Juokingom moteriškėm/juokingais dėdėm. Ir pasakyt, kad esi feministė/maskulinistas tampa vos ne kaip pasakyt Romos imperijoj, kad esi krikščionis. Aš perspaudžiu, bet nu tikrai ne kaip į normalų žmogų pasižiūri žmonės, kurie galėtų pasižiūrėt kaip į žmogų su pažiūrom. Nes tie žmonės tada asocijuodami tave meta į bendrą katilą su visais tais, kurie šitą daro dėl savo nevisavertiškumo komplekso arba šiaip neturėjimo ką veikt, todėl perdėto isterikavimo. Arba kurie tiesiog ne perdėm intelektualūs arba ganėtinai intelektualūs, bet provokuojančios natūros žmonės (šitie šitaip užsidirba dėmesio, ir čia normalu, visi mes attention whores), neturintys daugiau ką pasakyt apart aš moteris/vyras ir mane diskriminuoja. Arba dar baisiau – niekam neįdomūs, diktatoriško tono personos, kartais norintys primest savo valią kitiems. Siekiantys kontroliuot viską. Nes bent taip pasirodys reikšmingi. Ir vat per šituos tu tada dar ir kaip isterikas diktatorius pasirodai, kai pasakai, kad kažkokia idėja tau graži. Nes kiti, kurie tą idėją palaiko, labai dažnai tokie.

O šiaip.

 

Kaip būtų miela, jeigu nereiktų apie nieką galvot.

Šiaip be idėjų gyvent.

Tiesiog gražiai atrodyt.

Gal ir nieko būtų.

Jei vis dėlto egzistuoja reinkarnacija, tai kitam gyvenime visai norėčiau būti Hugo Boss suknelė.

Advertisements

Komentarai uždrausti.

Create a free website or blog at WordPress.com.

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: