Feel the LTRUS! Lietuvos rusai yra osom

Kulturu tiltai 2011

Yra toks JAV kandidatas į prezidentus Bernie Sanders. Tai va, žinokit, kad jis man nepatinka. Kažkoks senas neurotikas. Nors šiaip jeigu kada neturėsit ką veikt, turėkit omeny, kad visai nieko būna paspoksot JAV kandidatų į prezidentus debatus, kuriuos galima vietoj spektaklio žiūrėt: tobulai išdirbti sakiniai, atidirbta povyza, kai tavo oponentas tave kritikuoja, atidirbti žvilgsniai, atidirbta intonacija, pabrėžianti viską, ką reikia pabrėžti… Skanumynas žiūrėt tuos debatus. Man visad patiko JAV, kad jie nevengia juodo dirbtinumo kokybės vardan. Norėčiau, kad vieną dieną ir Lietuvos politikų debatai taip dirbtinai, bet labai kokybiškai atrodytų. Gal ir atrodys. Tik bijau, kad nesulauksiu. Nors bendrai man gi sakė, kad vargu, ar sulauksiu Lietuvos pirmininkavimo ES, euro Lietuvoj. O vat ir sulaukiau!!! Škias gal ir šito sulauksiu ir, žinant, kaip man sekasi sulaukti dalykų, nesulauksiu ES griūties. Nes jos tiesiog nebus. Negali būt. Nonono.

O šiaip Sandersą paminėjau ne šiaip sau.

Kad ir koks jis būtų černenkiškas (buvo toks Černenka, SSRS vadukas, kurį išrinko jau gulintį ligoninės palatoj), neurotiškas senas diedas, man jo šūkis krūtai skamba. Feel the Bern yra tas šūkis. Kietas, ane? Tai va, todėl taip ir pavadinau šitą rašliavėlę apie Lietuvos rusus/lenkus/ar kas jie bebūtų – feel the LTRUS. Nes tai kažkaip galingai, motyvuojančiai skamba. Kaip ir mes turim būt galingi – kartu su jais, ne be jų (dievaži, kokias aš čia juokingai verksmingas patetines nesąmones tauziju).

Rašau apie tai, nes man nuoširdžiai rūpi.

Galima sakyt, užaugau lenkorusiškoje Vilniaus dalyje, kur tik neseniai pradėjo daugėti TS-LKD, LRLS (galėtų dar patrumpint mūsiškiai pavadinimus, tingis rašyt po keturias raides. Kürzer ist viel viel besser heutzutage.) rinkėjų. Ir tai po labai mažai jų ten daugėja. Čia daug DAUUG DAUUUG rusakalbių. Mažumėj mokėjau rusiškai. Paskui pamiršau, nes vienas rusakalabis kaimynų sūnus paskiau pramoko lietuviškai (kartais su juo pabendraudavau), o man ir vėl įjungė Nickelodeon (vaikų kanalas, o toks sunkus žodis) angliškai (buvo pradėję rodyt rusiškai kažkodėl). To berniuko močiutė netgi bardavo jį, kai pamatydavo, kad jis su manim rusiškai kalba. Sakydavo, kad jis gi moka lietuviškai, kodėl jis su dama bendrauja jai svetima kalba. Nors man tai problemos nesudarė – kalbų mokymasis man visada buvo kažkas tokio tokio (du žodžiai parašyti sąmoningai), ir man žiauriai smagu būdavo bendrauti kita kalba.

Bet kai pradėjau eiti į mokyklą, ir ten buvo daug rusų, lenkų ir pan. Ir man nuoširdžiai rūpi dėl to, kad su dauguma jų aš susidraugavau. Jie faini. K, ne visi faini. Kaip ir lietuviai. Bet tie, su kuriais tapau draugais, yra tikrai tikrai faini. Tik va gaila, nes kartais negaliu apie viską su jais atvirai kalbėti: aš labai mėgstu politikuot. Vat nežinau kodėl, bet turiu šitą šūdiną savybę: man labai labai patinka papolitikuot. Siaubingai. Ir vat visada turiu omenyje, kad daugeliu atveju su rusakalbiais draugais turėsiu šiek tiek užsičiaupt, primažint savo plepumą. Arba labai labai apgalvoti, kaip ką sakyti.

Nes…

Na…

Matot.

Jie viską 95% atvejų mato šiek tiek kitaip.

Ir ne visada tik ŠIEK TIEK!

Kažkodėl neseniai supsichavau pamačius DELFI rubriką Iššifruoti Rusiją dėl to. Tiesiog susimąsčiau ir prisiminiau kiekvieną tų atvejų, kai žmogus ne koks piktybinis vatnikas, bet vat jam tokie straipsniai atrodo kiršinantys prieš Lietuvos rusus. Ir jis absoliučiai apolitiškas, todėl jam vienodai rodo, kad penkių minučių bėgyje jis gali užvažiuot ant Putino, ant sovietinės Rusijos arba pasisakyt, kad Lietuvoje viskas sparčiai gerėja. Nesvarbu. Jam menkiausias stumtelėjimas ant Rusijos valstybės = nesveikas užstūmimas ant jo rusiškų šaknų. Ir jis vaikšto su koloradke, švenčia день победы vėlgi dėl to, nes jam tai – jo rusiškų šaknų atributika (just sayin’, nei sakau, kad čia kažkas labai skatintino, nei kad smerktino. just sayin’ a fact).

Ir čia milžiniška problema, kai pagalvoji. Ne, net ne gan didelė. MILŽINIŠKA.

Dabar aš labai sublizgėsiu pasakydama, kad kažkoks Irano mokslininkas (aš labai rimta žurnalistė, tvarkingai cituoju šaltinius) po Prancūzijos įvykių lapkričio 13-ąją padarė išvadą, kad prancūzų didelė klaida buvo tai, kad jie leido užaugti valstybei valstybėje. Kad jų musulmonų bendruomenė nesijaučia Prancūzijos dalimi. Todėl jie jaučiasi kažkokios prisirišusios prie Islamo bendruomenės dalimi, kuri visada nuolanki islamui ir veikiausiai beveik niekada Prancūzijai. T.y. jiem visada islamas > Prancūzija. Atsitiktų vienu metu kažkas abiem, tai kristų dėl islamo, ne dėl Prancūzijos. O dar jei papeza kažkas jų mečetėje apie tai, kaip kryžininkai skriaudžia musulmonus, tai jie eina pas artimiausią kaimyną, kuris prakutęs gamint bombeškes. Eina užpuola gatvėje žydą su kipa. Arba nieko nedaro, tiesiog tyliai heitina prancūzus aka kryžininkus savo rateliuose. Žodžiu, užsiima savo menamo priešo griovimu.

Ir tai yra siaubinga intergracijos spraga, kuri tikrai dabar ne tokia dramatiška, bet irgi gali bet kada išsikeroti iki tokio lygio Lietuvoje. Yra kas dėl to kryptingai dirba ir gauna žalius už tai (nes už rublius kažin ar kas beeitų dar dirbt iš suktesnių tipų. Neapsimoka. 4 real.).

Lietuvos rusai neretai būna religingi. Įprastai jų šeimos netgi žymiai religingesnės negu lietuvių. Ir va gali atskirti, katri sekmadieniais traukia bažnyčion, katri cerkvėn. Kas traukia bažnyčion, dažnai pyksta, kad ten politikuojama (nes matomai girdi nelabai savo ausiai patinkančius dalykus). Apie cerkvę jie atsiliepia beveik tik gerai: jiem tai artimiau jų šaknų. Ir va, kai pagalvoji: ar mūsų cerkvėse kartais nepapeza apie tai, kaip Putinas = naujasis Jėzus? Ir taip dažniausiai apolitiškus rusus patraukia savo pusėn? Žinot, aš esu susidūrus su inteligentiškais žmonėm, įsigilinusiais savo sritin, bet visiškai apolitiškais. Tai yra katastrofa: jiem gali bet ką patauzyt apie politiką, jie tavimi dažnai pasikliauna, ir dar savo smegeninėje kažką primakaluoja taip, kad tu pats paskui susimaišai ir galvoji, kad visas šis pasaulis yra kažkokia šizofrenija. O čia, cerkvėse, dažnai dar ir darbinininkijos sluoksnis, kuriam be galo svarbu stiprūs autoritetai, kas kartais būna popai. Ir va jiem pasako: Putka – naujasis Jėzus. Ir jie tiki. Pasako, kad mes parsidavėm gėjropai. Ir jie tiki. Jaunesni rusai gal ir papurkštauja, nes jiem amžius, kai autoritetas = kažkas nusipezantis ir stabdantis progresą, bet vyresni tai tikrai tikrai tiki.

Yra ir nereligingų rusų šeimų. Tokių aš taip pat pažįstu. Ir ten žmonės labai nenoriai priima žinias apie tai, kad Rusija neteisėtai elgiasi su Ukraina. Ir ten žmonės jautriai reaguoja į bet kokį straipsnį, taikliai kritikuojantį Rusiją ir pan. O dar jei pamato atskirą rubriką tam, dažnai tas nekaltas, nieko nesuprantantis apie politiką Lietuvos rusas pagalvoja: боже мои, jie tikrai įtikėję, kad mes juodas blogis. Tas Baltijos kanalas teisus. Nesvarbu, kad mes laikome Rusijos valstybę blogiu, kurios visą problematiką patys dažnai gerai supranta. Jie patys papasakoja, kaip jų giminės ten strugglina su transportu, maisto įsigijimu – absoliučiai elementariais dalykais. Bet vat jeigu mes užvedam tokią RUBRIKĄ (ne šiaip rašom straipsnius, bet jau tokią kaip ir šališko tono rubriką) – viskas. Mes priešinamės su jais.

Here’s a thing.

Kiekvienąkart, kai sakot žodžius: ruskis, vatnikas – prieš tai turi būt pagalvoję šimtą kartų, jei esat šalia Lietuvos rusų. Arba dar geriau – būt pasiruošę tai ilgai ir neįdomiai aiškint. Pirmasis tikrai tikrai įžeis, ir jau net turi savyje atspalvį, kuris pažeminančiai atskiria Lietuvos rusą nuo jūsų, Lietuvos lietuvio, o antrasis dažnam apolitiškam Lietuvos rusui pasirodys kaip irgi jo tapatybės nuvertinimas. Jis nesupras, kad jūs, jeigu gimėte išsivysčiusiomis smegenimis, žinote, kad yra netgi siaubingesnių vatnikų lietuvių tarpe – kaip antai Dildošiūnaitė. Nope! Jei jūs nebūsit pasiruošę to žodžio jiems paaiškinti, jie supras, kad jūs iš jo tyčiojatės. Žodis vatnikas = rusas jų galvose. Todėl jeigu nesate nekantrus kaimietis, turit žmogui paaiškinti šitą žodį. Kitąkart jis tikrai minkščiau į tai reaguos.

Here’s another thing.

Vilniaus rusų šventės ir panašūs renginiai privalo vykti. Jei mes jas imsimės draust, išsigandę visokių provokatorių, Lietuvos rusams per rusiškus kanalus (kuriuos jie vėl žiūri dėl to, kad taip ieško ryšių su savo šaknimis) tuoj pavarys propogandos, kad čia lietuviai engia rusus. Tai būtų mirtina klaida. Mirtina, mirtina, mirtina. Bet ir nedrausdami turime užtikrinti tokių renginių kokybę, kad tai būtų siejama su Lietuvos rusų tauta, kuri jau šiek tiek nutolusi nuo Rusijos rusų. Taip mes prisijaukinsime tuos žmones duodami suvokti, kad mums įdomios jų šaknys, nes jų šaknys yra dalis mūsų. Yra gi rusų, kurie ne nuo sovietinių laikų čia įsikurdinę. Rusiškos šaknys ⧣ SSRS/Putino Rusija. Va taip mes turim jiem viską padėti pateikt. Bet jokiais būdais nedraust tokių renginių, išsigandę žmonių su koloradkėm. Ten jų bus. Bet ten bus ir žmonių, kurie yra Lietuvos rusai ir kurie domisi savo šaknimis, kaip ir kiekvienas subrendęs žmogus. Ir mes turime tatai palaikyti. Ir jie pamatę, kad mes tai palaikom, kad mum patinka turėti savo sudėtyje rusų, gal dalis tų, kurie tikėjo rusų propoganda, pagalvos – hey, bet ką jie ten nusišneka? Viskas gi gerai!

And one more thing.

Beveik pabaigai.

Aš vėl prikibsiu prie tos rubrikos – Iššifruoti Rusiją. Nereikia daryti rubrikos iš tokios šūdinos šalies kaip dabar yra Rusija. Kaip ir apie Š. Korėją nieks nedaro atskiros rubrikos. Reikia tiesiog kraut daug daug naujienų apie tą kraštą, bet padrikai. Kad visi matytų, bet tai nebūtų susieta. Nes kai tai sukrauta padrikai, tai gali sakyt – naujienos. Kai tai sukrauta į rubriką – tendencingos naujienos. Mes atloštume dalį žmonių iš vatnikijos, jeigu mes darytume, kaip aš sakau. Žinoma, aš visados nusilenkiu prieš žmones, kurie kažką geriau išmano už mane. Ir galbūt čia aš klystu. Niekada neatmetu tokios galimybės.

Ir tikrai tikrai pabaigai.

Straipsnis gavos ilgas, bet čia turbūt dėl to, kad man šita tema rūpi. Nes daug draugų turiu Lietuvos rusų. Fainų, Lietuvai galimai labai naudingų žmonių. Kai kuriuos juos už virvutės bando nusitempt Putino pusėn. Jie laikosi, bet mes turim juos užtikrintai patraukt savo pusėn, nes kuo daugiau užtikrintų jaunų Lietuvos rusų (senimas, kur iš principo nekalba lietuviškai, man rods, jau beviltiškas su retom išimtim) mūsų pusėje, tuo užtikrintesnė bus Lietuvos ateitis. Kuo mažiau svyruojančių Lietuvos rusų, tuo didesnė tikimybė, kad botoksinis nuodijimo polonijumi expertas sėdės kamputyje apsižliumbęs it Marija Antuanetė, supratusi, kad vis dėlto teks dėt galvą ant ešafoto (nors aš prieš mirties bausmę net šitam padarui. kaliuzėj jam geriau pasėdėt, pagyvent taip, kaip disidentai gyveno).

Žinot, tarpukario Lietuva darė klaidą stipriai eliminuodama politinę kairę, bijodama komunistų. Taip jie pralošė dalį tų, kurie būtų buvę tiesiog Lietuvos kairieji. Gal net Saliamutė kokia, kuri buvo jausminga, bet labai neapsišvietusi, nebudri mergaitė. Jai būtų pasakęs Kremlius teik ateik rugpjūčio trečiąją, kai ji išvarė tos Stalino saulės, o ji būtų atsakiusi “nope, nieks čia Lietuvoj jokių kairiųjų nediskriminuoja. Aš slightly komuniaga ‘n fuckin’ proud of it”. Mano manymu, tai buvo klaida, kurios nereikia kartoti dabar, kai Rusija turi stiprių į fašizmą traukiančių savybių ir visų posovietinių valstybių tautinėj sudėtyj esančius rusus bando palenkt savo pusėn.

VSIO.

Pavargau.

Sudieu, kaip sakė Maironis.

 

Advertisements

Komentarai uždrausti.

Create a free website or blog at WordPress.com.

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: