Egzistencializmas. Kodėl nesinori šypsotis?

Skaitykite lėtai, ramiu balsu, abejodami.

Meilės samprata, kančia, skausmas ir abuojumas, liftas, utilitarizmas, šypsenos, troškimas, laimės žiburys, „smagus up ir down“, romantizmas, melas, viltis, Dievas mirė, krikščionybė, kalinys, Liebestraum, Londonas, Berlynas, Paryžius, laisvės samprata, paslėpti turtai už daugybės mylių, komunizmas, kelionės, laisvės siekis, laimė, neviltis, moralė, rojus, 21 amžius, rytojus, šiandien, grandinės aplink kojas, rankos, poryt, vakar, dabar, po to, su gimtadieniu, gyvūnai, mirtis, graži skrybėlė, aguonų laukas, natiurmortas, saulė lietuje, Šleikštulys…

Kiek daug įvairių žodžių, išsireiškimų, daiktavardžių, daiktų. Viskas pasistiebė iki pat debesų. Daiktavardžiai pačiame jėgų žydėjime, būdvardžiai lyg kulkos, epitetai – gardus patiekalas. Viskas įgavo tokią prasme… absoliučią prasmę. Utilitarizmas teigia, kad visi yra savanaudžiai, Romantizmas – jausmai aukščiau visko, Viduramžiai – purvas ir berdiaevDievas, o žmogus tyli.

Nyčė šaipydamasis iš visų kaltino, jog viską sugadinome, moralė lygų niekam, Miliui visi egoistai, Šopenhaueris nupasakojo, jog vienintelė laisvė egzistuoja vienatvėje ir mirtyje. Mirtis, laisvė, kaltė, vienatvė, moralė, nauda. Kiek daug daiktavardžių, apibūdinančių…. gyvenimą? Bet… o kur dingo ŽMOGUS…?

KUR DINGO ŽMOGUS?

Nyčė suklydo, teigdamas, jog Dievas mirė, jog nieko nėra svarbaus ir dorybingo. Moralės nebėra ? Ji visada buvo ir bus. Jūs sunaikinote žmogų… Jūs jį pavertėte beveidžiu, pilku padaru, bala ant pjedestalo. Filosofai niekada per visą žemės gyvavimo laikotarpį nekalbėjo apie žmogų, jie temokėjote kalbėti tik apie to padaro galimybes, jausmus bei būdingus bruožus, o kur dingo pats žmogus? Kodėl jūs jį pražudėte ? Filosofai, narpliodami pasaulio galvosūkius, paliko žmogų vienišą kamputyje. Jie kalbėjo apie jo valią, laimę, laisvę, poreikius, troškimus, apie jo prigimtį, instinktus, bet ne apie jį. Jam nieko negirdint, jis laukė, kol dar kartą bus nuspręsta, koks „žmogus“ iš tikrųjų yra, turėjo susigūžęs laukti to, kol bent kuris filosofas paminės jo vardą, galbūt, tai, kas jis iš tikrųjų yra. Bet jie paliko žmogų vieną ir leido jam numirti.

Kodėl mes nekalbame apie žmogų ? Kodėl mes apie jį negalvojame? Karlas Marksas buvo teisus, teigdamas, jog šios planetos gyventojai yra susvetimėję, kad nebėra jokio tvirto ryšio tarp jų, viskas laikina, viskas materialu, tačiau Marksas tai pastebėjo per vėlai, nes žmonės susvetimėjo jau Platonui bekalbant apie politikos principus. Nepaisant to, ką Karlas pasakė, jis užmiršo vieną svarbų dalyką – žmonės ne tik susvetimėjo vieni su kitais, žmonės ne tik tapo vieni kitiems vilkai, ne… Žmogus susvetimėjo pats su savimi. Jis yra pasimetęs kaip niekad ankščiau, jis šiame pasaulyje liko vienas ir svetimas. Egzistencializmas yra užmirštas, tačiau jis yra vaistas.

Religijos poreikis, draugai, laisvalaikis, malonumai… Kodėl žmogui to reikia? Kodėl žmogus, kaip Šopenhaueris teigia, nors jis ir nėra visiškai egzistencialistas, negali atrasti ramybės, stiprybės, džiaugsmo iš savęs ? Savyje… Šitoks poreikis įvairiems dalykams tik parodo, koks žmogus yra atitolęs nuo savęs. Kam žmogui reikalinga visa tai? Kodėl jis nebemoka būti savo paties likimo kalviu? Visa tai tik parodo, kokia egzistencializmo filosofija yra užmiršta. Užmiršdami ją, žmonės užmiršo save, jie patys save pasmerkė, Sartras minėjo, jog žmonės pasmerkti būti laisvais, bet… kokia tai laisvė, jei jie iš tiesų pasmerkė save klaidžioti be tikslo dykumomis, kuriose nėra nei smėlio, nei saulės, nei nakties…

Štai kodėl man nesinori šypsotis.

Nachbarschaft/kaiminai arba trečia impresijų iš šiaurinio Aifelio dalis

Visgi kaip gerai, kai sienos popierinės. Ne, chruščiovkių neturiu omeny, ten perdangos iš gofruoto kartono, kuris tręšta su kiekviena rasa, ir taip stogai greit tampa ultraekologiški, nes pridygsta naujų skroblynų. Vokiečiai šioje sienos pusėje kažkaip jų nepamėgo, kad ir kaip triestų dėl dvideginio emisijų (*gazes upon WV in Samogitian*), bet vis tiek surado būdų leisti žmonėms iš skirtingų aukštų ir kambarių suartėti ir dalintis savo aimanomis ir mūrijamų lėkščių kaskadomis. Taigi wilkommen int pokario laikų namelynes, kur jūsų kiekvienoje laiptinėje išskėstomis rankomis ir šakėmis lauks ponai Majeriai ir froiliaininos Šmidtienytės iš antro aukšto (angenommen, gyvenate trečiame).

Ponas Majeris greičiausiai bus jau senokai susituokęs ir kandidatuosiantis į pensiją, gal net ir vaikų atsivedęs, jų vis tik nedažnai tepamatysite, nes tėvas seniai juos užpisęs kaip ir visą laiptinę. Atsikraustę net iš buto šeimininko išgirstate ausis raitančių gandų ir pizdavonių, kaip pvz., kad ponas Majeris visoje laiptinėje tik priešų teieško. Pradedate melstis, kad tik netektų su Majeriu susitikti dažniau nei su giminėmis bočiaus laidotuvių minėjimuose ir atsisveikinimo koncertuose. Pono pati užtat labai draugiška, ir net nesuvokiama, kaip ji ištveria su savo vyru. Dėve dėve.

Kaip padorūs studentai irba darbingo amžiaus žmonės kelsitės ankstyvą popietę ir važiuosite apsipirkti, kad vėliau galėtumėte vertinti, kokios užsiraukusios pardavėjos prie jūsų ir kokios jos šimtas metrų už pasienio. Nė neįtardami lipsite laiptais, bet antrame aukšte jums į sprandą šnopuos pati smertis alyvose su ketvirtadaliu schizofrenijos simptomų aka Herr Meyer. Jei tos smerties galva būtų plokščia, priešais save išvystute saulės zuikutį, draskomą vilkų. Lipdami dar aukščiau girdite tik šaižų Majerio švokštimą ir koherencija nekvepiančius klyksmus, nors net nepagalvojote, kad čia jis jums skiria savo virtuozinį numerį. Ramiu balsu pasiunčiate na***, nes lyg maža jums būtų su pirkinių maišais kovoti.

Prieš miniatiūros klimaksą lyg pranašiškas ženklas jus palydi kartu su kitais autobusų stotelėje sėdintis senukas su iš Jūros šventės nujota paskutine koncertine kolona (jau nebe kolonėlės kalibro), maitinama matyt saulės ir vėjo energija. Groja ji tiesiog kažkokią radijo stotį. Tris dienas iš eilės. Po to tiesiog nebeturite priežasčių ir progų grįžti namo, nes miegate pas Abgabepartner’į (burtininkas, su kuriuo / kuris už jus / už kurį jūs darote namų darbus ir kartu juos atiduodate), kuris dar ir gyvena arčiau miesto.Vakarą ta patį arba gal ir kitą klausotės muzikos iš kolonėlės (dyzelinės stiklinį stalą braižo, todėl lieka belaidės), o vos laikrodžiui išmušus 22:09 jūsų durų skambutį lyg trumpas jungimas tvatija Majeris.

Pasirinkimai du:

1. pasiliekate pasliki ant sofos “jau geriau kažkieno butas degtų”, nes tpfu kaip nemandagu trukdyti žiūrėti RTL transliuojamą pastoralę “Bauer sucht Frau” (vok. ūkininkas ieško pačios). Taip, su muzika viskas suderinama, už šį gebėjimą gaunate net kreditų ir šventinimą nuo rektoriaus. Kaimyno net nematysite, tik jus trikdys jo šešėlis ir sirenų klyksmai, grožiu atkartojantys dantisto grąžto ekspresiją ir su ja pakylėjantį metalo tvaiką.

2. Einate prie durų, jas atidarote, Majeris neskuba atleisti išprievartauto skambučio, bet labai skuba švokšti savo poziciją apie jūsų kolonėlės garso kokybę ir kaip jam reikia į darbą, bet jūs jam neleidžiate miegoti. Policija ramiau su jumis kalbėtų, jeigu katę prie jų akių nušautumėte, bet Majeris neassume’ina jūsų klausos kaip kiti diskriminuojantys fašistai ir sako taip, kad girdėtų visi keturi aukštai. Kalbos suprantamumo lygis pakilęs pastebimai, bet jam dar bekalbant nusprendžiate, kad prieš savaitę užsisakyti garsinį pistoletą apsimokėjo labai. Šaudyt anas nešaudo, bet prie smilkinio pridėjus staiga pripumpuos oro tiek, kiek dvylika metų mokykloje kai kuriems nesugebėjo.

Licencija būtina tik norint naudotis juo lauke ir vadinama “Kleiner Waffenschein”, kas studentams gali būti naudinga gyvenant Mogiliovo/Naujosios Vilnios smagumu pasižyminčiuose rajonuose, kurių šiek tiek esti ir čia. Bet jei nesižavite užatlančiu Second Amendment arba garsinių automatų kainos kandžiojasi (na kommt doch mal, gal tik 300 eurų už istorinį šedevrą), lieka tikėtis, kad su sąvoka nesisudursite. Bet ponas Majeris pasistengs tai pakeisti. Gerą minutėlę galvojate, ar jis imsis veiksmų ir jam kamščiatraukiu išskobsite akis tiesiai į šerbetą ir ar užteks jam noro gyventi, kad apstaugęs jus grįžtų iki savo buto. Tiek klausimų, tiek atsakomybės, o to gal ir visai nenusipelnėte.

Jei turėsite drąsos irba noro (greičiausiai trūks pastarojo), pabandysite jam išaiškinti, kas yra elementari intermenšinė komunikacija ir kaip jis juokindavo, bet jau ir užkniso keistais ūbavimais savo bute penktadienio vakarą (dar kartą užuojauta jo pačiai). Primažinti garsą išmoksite greitai, bet Majeriui prisiliuobti ir staugti vakarais savam aukšte uždrausti neįstengsite. Galėsite nebent apvemti jo durų kilimėlį paryčiais 😉 (veiksmingumas dar nenustatytas) Atrodo, vėl kažkas duriep skambutį tikrina, einu vieno įrankio paieškot, bo gal vėl sugedusieji apsireiškė ;))))

“Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. <…> Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės.”
– Balio Sruogos lageriošlageris “Dievų miškas” (ogi Schläger – vok. “mušėjas” xddd)

10 poetų, kurie pavasarį padės neprarasti proto/(iš)gyventi/atrasti kasdienybės grožį

Čia kažkada dalinausi knygomis ar stambesniais kūriniais. Ir jums labai patiko – to straipsnio/blogposto ar kaip pavadint jį iki šiolei nepralenkė joks kitas. Pamenu, kai juo pasidalinau, labai bijojau, kad nepatiks. Bet nenorėjau trinti, kaip man įprasta, nes ten buvo tiek meilės, aistros literatūrai sudėta, kad maniau, na, negaliu tuo nepasididžiuoti.

Tai va, o kadangi ir Jums patiko, šįkart pasidalinsiu tinginių prozininkų svajone bei greito gyvenimo tempo puikiausiu akomponimentu – poetais, kurie, mano galva, turės tokį pat efektą. Kai kurie, gal net dauguma, jų nelabai jums žinomi. Savo laiku jie irgi kai kurie buvo nepripažinti. Kai kurie buvo pripažinti. O dar kiti buvo pripažinti, bet ragindavo atiduoti duoklę prozininkams.

Stengiaus parinkti iš įvairiausių šalių, įvairiausių kalbų. Kad praturtėtumėte kultūriškai, gal ką nors pastebėtumėte įdomesnių sąsajų. 🙂 Iš pradžių, maniau, daugumą paliksiu anglų kalba, nes jie neišversti. Bet prisiminiau, kad blogą skaito ir nemokantys angliškai, tad vienintelį pirmąjį teks paskaityit angliškai – šio nenumaniau kaip versti, kad jis nesusigadintų ir išlaikytų labai tradicinį rimą. Tai va, atsiprašau.

O dabar maloningai prašom:

1. John Keats. Klasiškas romantikas

brightstar_keats_sidebysid2

A thing of beauty is a joy for ever:
Its lovliness increases; it will never
Pass into nothingness; but still will keep
A bower quiet for us, and a sleep
Full of sweet dreams, and health, and quiet breathing.
Therefore, on every morrow, are we wreathing
A flowery band to bind us to the earth,
Spite of despondence, of the inhuman dearth
Of noble natures, of the gloomy days,
Of all the unhealthy and o’er-darkn’d ways
Made for our searching: yes, in spite of all,
Some shape of beauty moves away the pall
From our dark spirits. Such the sun, the moon,
Trees old and young, sprouting a shady boon
For simple sheep; and such are daffodils
With the green world they live in; and clear rills
That for themselves a cooling covert make
‘Gainst the hot season; the mid-forest brake,
Rich with a sprinkling of fair musk-rose blooms:
And such too is the grandeur of the dooms
We have imagined for the mighty dead;
An endless fountain of immortal drink,
Pouring unto us from the heaven’s brink.

(“A thing of beauty. Endymion”)

Romantikas su nepaprastai ir liūdnai gražia (tačiau kaip menininkui gan klasikine) istorija. Gyvenimo metais, kurių teturėjo 25-erius ir iš kurių rimtai poezija užsiiminėjo 6-erius, Johno Keatso kūrybos kritikai ne itin norėjo pripažinti, ir galop tik po mirties buvo pastebėtas grožis Keats’o kūrybos gebėjime steigti jausmingus vaizdinius, jais plaukti ir sukurti nepaprastai gaiviai kvepiančią, tiesiog pulsuojančią visais tais gamtos vaizdiniais eilėraščio erdvę. Šis talentas asiskleisdavo ypač Keats’o odėse.

Keats’o gyvenime žinomos dvi jo kūrybai reikšmingos moterys – Isabella Jones, su kuria, kaip spėja literatūrologai, perdėm gilaus ryšio ten nebuvo bei siuvėja Fanny Brawne. Abiem šiom moterim Keats’as parašė savo garsiąją poemėlę “Bright Star”, kurią, kaip spėjama, pradėjo dar būdamas su Jones, o užbaigė ir pirmąkart pristatė panelei Brawne. Apie Keats’o ir Brawne romaną BBC sukūrė gražų filmą “Bright star” (tas žavingas jaunuolis, kur fotkė, tai ten tas wannabe Keats’as-aktorius iš to filmo. Nepapykit, nesusilaikiau neįdėjus jo ;)).

“Mano meilė padarė mane egoistu. Aš negaliu egzistuoti be tavęs – Aš pamirštu viską išskyrus tai, kad vėl tave pamatysiu – mano Gyvenimas čia ir sustoja – aš nematau nieko daugiau. Tu mane susiurbei į save. Aš būdavau nustebęs, kad Vyrai gali mirti kentėdami už religiją – mane tai šiurpindavo – ir nebešiurpina – aš leisčiausi būti nukankintas dėl savo Religijos– Meilė yra mano religija – aš galėčiau dėl to numirti – aš galėčiau numirti dėl tavęs.”

Šį laišką skirtą panelei Brawne įdedu neatsitiktinai – Keats’as yra žinomas kaip visų laikų vienas gabiausių laiškų rašytojų anglų kalba.

Keatsas turėjo nepaprastai silpną sveikatą. Vos dvidešimtpenkerių susirgo tuberkulioze, dėl ko gydytojai rekomendavo išvykti į šiltesnius kraštus – į Romą, kurioje Keats’as ir mirė, nė neturėdamas įtarimo, jog ne itin kritikų mylėtas, po beveik šimtmečio taps vienu mylimiausių britų romantikų poetų. Poeto mirtis stipriai paveikė jo mylimąja Brawne – tik po šešerių metų ryžosi sukurti šeimą ir visą tą laiką jautėsi prislėgta netekties.

2. Heinrichas Heinė. Kaizerio politkorektiškumo auka, kuri jautėsi padėties šeimininkė

heinrich-heine-1-sized

Kai aš pasotintas meilių bučinių,

Taip maloniai kaliu tavo glėbyj,

Tau draudžiama kalbėt apie Vokietiją –

Negaliu to pakęsti – tam turiu savų priežasčių…

Ak, palik mane ramybėje su Vokietija!

Nekamuok manęs nesibaigiančiais klausimais, mit

Homeland, giminėm ir nacionaliniais papročiais –

Turiu savų priežasčių – negaliu to pakęsti.

Ąžuolai mėlyni: mėlynos yra akys

Moterų vokiečių: jos sudžiūsta metų laikuose

Ir dūsauja apie tikėjimą, viltį, meilę, bet aš,

Aš tiesiog negaliu to pakęsti – turiu savų priežasčių.

(‘Aš negaliu to pamiršti’ – ‘Ich kann es nicht vergessen’)

Priešingai nei Keats’as – Heinė buvo iškili figūra jau savo gyvenimo metais, o dėl kandoko publicistinio stiliaus buvo ir ištremtas bei sykis nuo sykio pakentėdavo dėl cenzūros. Mėgo rašliavoti satyrinius eilėraštukus. Už vieną jų buvo areštuotas paties kaizerio įsakymu.

Kaip poetas, Heinė dažnai renkasi lyrinio pasakotojo kelią: stebi reiškinius, stebi žmones, kažką prisimena ir tada pasidaro išvadas. Pvz., viename eilėraštyje pradedama pasakoti apie vaikystės laikus, sutveriama nostalgiška atmosfera, o tada padaromos išvados, jog nieko nėra amžino – dramatiškai išvardijimi materialūs daiktai, kurių neamžiumas lyg savaime suvokiamas, o tada dramatiškai taip pat išvardijamos ir vertybės. Tačiau tai visiškai neatrodo verksmingai – Heinės eilėraščiai labiau linkę suvokti ir įsisąmoninti, kas vyksta, – kas yra tiesa, kaip yra iš tikrųjų, o ne aprašyti efektą, kokį jis patiria susidūręs su tomis egzistencinėmis realijomis.

Heinė turi dauug nuostabių eilėraščių, bet įdėjau būtent tokį eilėraštį ne šiaip sau. Be filosofiškų gyvenimo pastebėjimų Heinė rašė ir politinius eilėraštukus. Šiame eilėraštyje, sakyč, gražiai susipina Heinei būdingas eilėraščio vyksmo paprastumas ir papolitikavimas.

Heinė buvo tolimas Karlo Markso giminaitis ir jaunystėje persirgo komunizmu. Tačiau komunizmo tematika jam tebuvo įkvėpimo šaltinis ir į kitus apie komunizmą rašančius poetus Heinė žiūrėjo stipriai iš aukšto. Vėliau Heinė atsiribojo nuo komunistų ir Markso veiklos, o viename laiškų pareiškė susirūpinimą, jog komunizmas, jo manymu, greičiausiai realizuosis, tačiau jam jau dabar baisu pagalvoti apie tuos kruvinus darbininkų kumščius, kurie įsiutę naikins jo taip mylimą civilizacijos paveldą vien iš to, jog jie nemokės jo įvertinti. Tarp kitko, Heinė yra daug pranašiškų pastebėjimų padaręs – kaip antai, jam nuostabą kėlė nepaaiškinama vokiečio meilė karui, o ant Holokausto aukų atminimo lentos kažkur Vokietijoje iškaldinti būtent Heinės žodžiai – jei jie degina knygas, pradės deginti ir žmones. Nacistinė Vokietija Heinę laikė nepriimtinu poetu.

Vyresniame amžiuje Heinei diagnozuota šizofrenija. Apskritai poetas buvo bjauraus, kandaus charakterio, visais santuokos metais tiesiog demonstratyviai nemylėjo savo žmonos, kurią vedė ne iš meilės.

Paskutinieji Heinės žodžiai: Dievas man atleis. Toks jo darbas.

Šis veikėjas man yra vienas didžiausių autoritetų kaip publicistas beje, labai rekomenduoju jį abiturientams – yra pasisakęs beveik apie viską ir lituanistėm dažnai patikdavo, ką jo pacituodavau.

3. Emily Dickinson. Intravertizmo ir depresijos ikona

155_emilydickinsonsmall

Pajutau laidotuves, savo Smegenyse,

Ir gedintieji pirmyn ir atgal

Vis mynė – mynė – kol atrodė

Kad prasiveržė jausmas –

Ir kai juos visus susodino,

Personalas, lyg būgnas –

Vis mušė – mušė – kol aš pagalvojau

Mano protas aptirpo –

 

Ir tada aš išgirdau juos pakeliant dėžę

Ir girgždant apie mano Sielą

Batuose Pranašumo, ir vėl,

Tada kosmosas – pradėtos valandos mušti,

 

Lyg visi Rojai Varpais būtų buvę,

Ir būtis, be Ausies,

Ir aš, ir Tyla, kažkokios keistos lenktynės,

Sudaužyta, atsiskyrimas, čia –

 

Ir tada Suvokimas atėjo, sulūžo,

Ir aš kritau žemyn, ir žemyn –

Ir atsitrenkiau Pasaulin, panirus staigiai,

Ir Pabaigta žinant – tada –

(“I felt a funeral in my brain”)

Dickinson kūryba, kai pirmąkart su ja susidūriau, mane pakerėjo pirmiausiai tuo, kad ji tiesiog meistriškai sužaidė mano juslėmis. Šis eilėraštis, kuriuo pasidalinau, buvo pirmoji Dickinson poema, kurią net ne perskaičiau – išgirdau ją tedX kalboje apie depresiją, ir mane ji paveikė. Esu sakius praeitame straipsnyje apie knygas, kad kai kurie kūriniai efektingiau nuskamba, kai kažkas atpasakoja ar paskaito jums, o ne kai patys tyloje paskaitote – manau, kad Dickinson yra tokia poetė, kurią reikia būtinai išgirsti, norint pasiekti maksimalų jos kūrybos efektą. Bet šios poetės kūrybos bet kas skaityti garsiai negali. Dickinson –ganėtinai lepi poetė: manau, jei būčiau išgirdus tą eilėraštį iš netalentingo oratoriaus, ji būtų suskambėjus mažu mažiausiai keistai ir be ryšio. Labai svarbu, jog tai būtų treniruotas, teksto harmonijai imlus skaitovas. Kitaip ji atrodys labaai keistai.

Dickinson biografija manęs asmeniškai neužkabino ja giliau pasidomėti. Pats ryškiausias faktas galbūt būtų tas, jog Dickinson buvo viena intravertiškiausių asmenybių apie kokias yra tekę skaityti. Nuo 25-erių metų ji sunkiai palaikė ryšius su žmonėmis ir net retokai išeidavo iš savo kambario. Panašiai kaip Franz Kafka, vėlesniame gyvenimo periode pradėjo gėdytis savo kūrybos ir maldavo seserį sudeginti savo kūrybą už ją pačią.

4. Dorothy Parker. “Atsikėlusi ryte išsiplaunu dantis ir pagalandu liežuvį”

dottie

Ak, gyvenimas dainų ciklas šlovingas,
Popuri be pastangų;
Ir meilė yra dalykas, kuris nenuvilia niekad;
O aš esu Rumunijos karalienė Marie.

“Comment” [irgi maano]

Parker yra parašiusi ir ilgesnių poemėlių, kur kaip Keats’as pabando žaisti vaizdiniais garsais, tačiau, bent mano įspūdžiu – kaip poetės Parker stiprioji pusė akivaizdžiai pačios mintys ir ganėtinai ciniškas humoras. Parker poezijoje dažniausiai pasišapo iš amžinųjų dalykų, pergalę paskelbdama Naujausiųjų laikų jausenai.

Kaip apie asmenybę apie Parker yra prisklidę įvairiausių legendų ir dievai žino, kiek jose visose yra tiesos. Viens pavyzdžių – žymusis jos trumpas pokalbis su laikraščio redaktoriumi. Parker tuo metu buvo medaus mėnesio atostogose, kai redaktorius ėmė pasigesti jos žodžių savo laikraštyje. Skambučiu, kurio kaltininku buvo pats redaktorius, Parker neva tąkart pareiškusi, jog I am too fucking busy and vice versa. Yra daugybė versijų, kodėl tai nėra jos žodžiai – neva skambutis trūkčiojo, ir ji taip nepasakė, nusikirto kažkoks žodis ir dar tas, kad šitą istoriją pasakojo TV žvaigždė Bennett Cerf, kuris Holivude buvo laikytinas ne itin patikimu pliotkų šaltiniu.

Viena žymiausių legendų apie Parker yra pasklidusi eilėraščio (!) forma. Yra toks eilėraštis, neva parašytas ponios Parker:

Norėčiau Martini
Bet daugiausiai dviejų
Po trijų
Aš po stalu
Po keturių
Po šeimininku

99 proc. įrodyta teisybė, kad šis eilėraštis nėra sukurtas pačios Parker, tačiau matomai jis labai prilipo prie keturiskart ištekėjusios ir Fitzgeraldo laikotarpio šėlsmu besimėgavusios poetės.

Tiesa, yra legendų, kurios patvirtintos daugelio amžininkų ir literatūrologų. Pavyzdžiui, kai pas poetę ateidavo svečių ir šie paskambindavo į duris, jie visados išgirsdavo Parker savęs garsiai paklausiančią What fresh hell is this?

Pati poetė, publicistė, humoristė kažkiek drovėjosi savo talento ir sakydavo, jog tikrosios jos laikų žvaigždės yra prozininkai, vienu pavyzdžių įvardydama Fitzgeraldą.

5. Rimas Burokas. Vilnietiškai hipiška bohema sovietmečiu

rimas20burokas

Nejau taip greit praėjo
pro šalį netikėtai
nerūpestingi lietūs –
nežinomi poetai.

Po jų neištuštėjo
naktim bevardėm stotys
ir kas gi klauso vėjo
dabar rytais peronuos

tuščiuos, o begaline
nerūpestinga širdgėla
kada viltis nežinoma
apkartinta akimirksniui,

eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas…

(Iš rinkinio “39 eilėraščiai”)

Rimą Buroką atradau nuobodžiai skaitydama dvyliktos klasės chrestomatijoje apie sovietmetį. Susidomėjau pirmiausiai Buroko biografija ir, beje, labai nustebau, kad jis nėra programinis: su tokia poeto asmenine istorija, manau, mano karta rastų kontaktą žymiai lengviau nei kai kuriais kitais dėstomais poetais.

Burokas buvo hipis, gyveno valkatišką, bohemišką gyvenimą ir dienas pabaigė kalėjime, ten pasigavęs, jei neklystu, plaučių uždegimą. Jo eilėraščiai nebuvo paties iniciatyva išleisti, tas padaryta jau po mirties, Nepriklausomybės metais. Gyvam esant, eilės plito draugų, pažįstamų ratuose.

Buroko poezija, kai ją tik atradau, sužavėjo muzikalumu ir tuo, kaip ji tiesiog plaukia; na, plaukia galbūt net nelabai taiklus žodis šiuo atveju. Ji tiesiog suskamba ir neskaičius garsiai. Literatūrologai sako, kad jo eilėraščiai panašūs į elegijas, ir aš negalėčiau su tuo nesutikti. Burokas daug dėmesio kreipia į tai, koks eilėraštyje metų laikas ir tuos metų laikus tarytum prabudina įvairiais gražiais persiliejimais, metų laikams bet kuriam žmogui suvokiamais asociatyviais reiškiniais (pavyzdžiui, žiema – snaigės, ruduo – drėgnumas, lapai). Buroko poezija tarytum muzikali akvarėlė, labai estetiška, labai harmoninga ir labai jautri.

6. Uwe Kolbe. DDR sūnus palaidūnas, kuris leis paskaityti šaunų eilėraštuką lietuviškai :>

kolbe

sėdėjo kirpykloj išmuilinta žiauna
klausėsi radijo FM 91,4 MHz

o mašinėlėn pakliuvo vandens
tai kaip trenkė per ausis 220 V
net seilės sučirškė

paskui dievagojosi, kad girdėjo
aiškių aiškiausiai, nelyg Vatikano
diktorius būtų ištaręs:

“klausėtės Viešpaties balso”

“Dievo dažnis yra 50 Hz”

Uwe Kolbe atradau vokiečių poetų modernistų knygelėje ir negaliu nepagirti šio eilėraščio vertėjo, nes, atvirai tariant, eilėraštis lietuvių kalba nuskamba net galingiau negu originalo kalba. Literatūrologai šį poetą labai vertina už gebėjimą perteikti paprastutes situacijas ir jose šėlmiškai paslėpti visokias politines ar apskritai gilesnes prasmes. Kai aš perskaičiau būtent šį Kolbės eilėraštį, pamenu, kad tai buvo kažkoks šviežumo gūsis – išvarginta ypač lietuviškiems eilėraščiams būdingo žodingumo ir mokykloje į tradicinius eilėraščius koncentruotos lyrikos, aš rimtai jau maniau, kad poezija yra tokia lyriška nuobodybė, o lietuvių mokytojai būdavo didžiausias smagumas garsiai pareikšti, kad Saulė labai nemėgsta poezijos (čia dėl to, kad niekados nebuvau stipri skaitovė, ką jau ten mintinai – visiškai negaliu įsiminti eiliuoto teksto).

Uwe Kolbe gimė Rytų Vokietijoje, jo tėvas buvo DDR jūreivis, turėjo ryšių su KGB, visgi paties poeto santykis su DDR režimu buvo gan įdomus – 1982 iki 1985 metų Kolbei buvo uždrausta užsiimti kūrybine veikla. Kodėl taip atsitiko? Paprasčiausiai Kolbe privertė raudonuoti vienos už cenzūrą atsakingus asmenis, kai buvo publikuotas jo eilėraštis viename kontraversiškame leidinukyje, kurio akrostichas (pirmųjų eilučių rezultatas) skambėjo taip: “Jūsų herojizmui dedikuoju savo orgazmą/ Jūs galingos žilosios barzdos, kurias turėtų kasdienė revoliucija apkapoti”. Tie vargdieniai paprasčiausiai nepastebėjo šito akrosticho ir apsijuokė, nors DDR buvo paplitęs fintas paslėpinėti visokias pašaipas iš režimo būtent akrostichais. Po šito įvykio ir dar kitų keistokų DDR’istų ausiai politinių pasisakymų viešojoje erdvėje Kolbe kuriam laikui teko užtilti.

Kita vertus, vėliau Kolbe atsigavo ir buvo vertinamas kitų DDR kultūros veikėjų, o dar vėliau gavo teisę išvykti į kai kurias Vakarų pasaulio šalis, kur kai kuriuose universitetuose dėstytojavo. Kolbe pajuto vakarietišką skanėstą ir galop 1987 m.  išsikraustė į Hamburgą, iš kurio į gimtąjį Berlyną sugrįžo tik jau susivienijus Vokietijai.

Beje, Kolbe turi sūnų, kuris yra reperis, pseudonimu Mach One. B)

7. Matsuo Basho. Pasaulio dėsniai per gamtą
image039

štai šis va vikšras,
šiame brandžiam rudeny–
vis tiek ne drugys.

keista gėlytė
paukšteliams ir drugeliams
rudenio dangus

sudilę griaučiai
atsiminimų vėjuos,
skverbias lyg peiliai

Ir štai iš niekur išdygsta kažkoks japaškė. Bet, žinokit, šitas japaškė – visų laikų geriausias haiku meistras, gyvenęs XVII a. Nusprendžiau, kad apšviesiu jumi, Tapino civilizacija, kas yra haiku iš tikrųjų. Ir parodysiu tikro, meistriško haiku pavyzdį. Parodžiau net kelis.

Iš tiesų, labai sudėtinga būnant Vakarų civilizacijos vaikui suvokti haiku principą. Jau pradėkime nuo to, kad mūsų kalbos netinka tam, kad suformuotume papildomą skiemenį on, kuris, dyvai žino, kas per skiemuo turi gautis. Tačiau esmė, kaip mes, lietuviai, rašytume haiku, tai tebūtų 5, 7, 5 skiemenys trijose eilutėse. Dar vienas labai svarbus haiku momentas – haiku, būdamas trumpas eilėraštukas, turi vadinamąjį pjūvio ar kaip čia pasakius žodį, kuris apjungia visą eilėraštuko esmę. Ir dar dalykas – haiku visados būna labai glaudžiai perjaučiamas per gamtos prizmę, ką turėjote pamatyti ir čia. Šiuo atveju, Tapino haiku yra panašesnis į senyu žanro eilėraštukus, kurie yra satyrinio pobūdžio pajuokavimai apie žmonių savybes, tačiau panašaus formato. Bet, aišku, ką mes – ne mūsų civilizacijos ir ne jos kalbos kūdikis yra haiku.

Kalbant apie Basho, jo haikučių esminis grožis yra kažkoks (galbūt mane apkerėjęs vien dėl to, nes egzotiškas) – gamtos pajautimas. Metaforos, kurios tame kontekste neatsiskleidžia kaip metaforos. Paprastumas, kuris tampa kažkokios labai gilios ir didelės idėjos laidininkas. Nežinau, kaip jums iš trijų haiku, bet aš kai ieškojau kokius tris atrinkt, tai žinokit, nėra darę man egzorcizmo, bet tikriausiai taip jaučiasi žmogus po seanso, kaip aš dabar. Rimtai.

Kažkas tokio oho. Labai verta paskaitinėti, juolab Bashao iš šitų poetų laisvai galėtų būti mylimiausias – juk sakiau, kad poezija yra tinginių skaitytojų literatūros rūšis. O čia po tris eilutes… 😉

8. Arthur Rimbaud. Prancūškasis Salomėjus Nėrevičius
rimbaud

I.
Niekas nėra rimtas, kai jam septyniolika.
–Gražiomis naktimis, kai alus ir limonadai
Ir garsios, akinančios café svarbiausiais poreikiais yra
–Žalių liepų alėja pasivaikštai.

Liepos gardžiomis Birželio naktimis kvepia gardžiai!
Kartais oras toks saldus, tu užmerki akis;
Vėjas atneša garsus ir–miestas netoli–
Kvapus tau vynuogių, alaus. . .
(iš poemos Novel)

Pamenu, kai pernai kilo visuotinė dilema dėl Salomėjos Nėries – slutshame’inti tą vargšę naivią moterėlę, ar ne – bernardinuose pasirodė straipsnis. Iš ten aš sužinojau prakeiktojo poeto sąvoką, kurią sugalvojo ponaičio Rimbaud buvęs meilužis, taip pat poetas Paulis Verlaine’as, kuriam dėl šio romano teko atsėdėti porą metų kalėjime. Verlaine’o prakeiktieji poetai yra tie, kurie tokiais tampa tik dėl laikmečio, kuriuo jiems pakliūva gyventi ir dėl per visur persitvenkusios šlykščios neapykantos jiems. Taigi iš to paties straipsnio sužinojau ir apie gerb. Rimbaud.

Rimbaud mūsų Žemelėje pagyveno panašiai laiko kaip ir Mocartas – 37-erius metus, tačiau tai buvo neįtikėtino talento poetas, kurio garsiausi kūriniai sukurti dar paauglystėje. Dvejus metus turėjo audringą, bet apibūdinamą kaip žiaurų (nesveikąja prasme) romaną su minėtuoju Verlaine.

Rimbaud yra laikomas vienu ryškiausiu simbolistu, itin žavėjosi simbolisto Baudelaire kūryba ir stengėsi ja sekti.

Viename laiškų apie savo kūrybos filosofiją jis rašo:

Aš dabar stengiuosi būti kiek tik įmanoma labiau šiknius. Kodėl? Aš noriu būti poetas, ir aš stengiuosi tapti pranašu. Tu nieko apie tai nesuprasi, ir aš beveik nepajėgus tau to paaiškinti. Idėja tokia, kad aš pasieksiu nežinoma paversdamas visus savo pojūčius nenormaliais, įskaitant ir kančią, kuri bus neapsakoma, bet reikia būti stipriam, kad galėtumei būti poetas. Ne nuo manęs tai priklauso.

Rimbaud poezija mane žavo savo modernumu ir gyvybingumu. Skaitydama jo eilėraščius, labai greitai nukanku į tą bohemišką, nuolatos ryškią savo gyvumu atmosferą. Kiekviena detalė, kuri atsidūria Rimbaud poezijoje yra gyva iki beprotybės, ir perskaičiusi jaučiu gyvenimą. Miesto gyvenimą. Kai kuriuose jo eilėraščiuose labai ryškiai prasimuša ir įvairiausių atspalvių paletė.

9. Anna Akhmatova. Gyvenimiškos patirties veidrodis

10539392_126362575586

Nežinau, ar tu miręs, ar gyvas,
Ar ieškoti širdim nuovokia,
Ar, kai vakaras ges vėlyvas,
Tik gedėti tavęs su žvake.

Viskas tau: ir maldas savo lieju,
Ir šios nemigos karštas drugys,
Ir eilių mano paukščiai baltieji,
Ir akių mėlynoji ugnis.

Artimesnio nerasiu žemėj.
Didesniu skausmu man tapai
Net už tą, kuris kančią lemia,
Net už tą, kurs atstūmė šaltai.
1915

Net nepamenu, kaip atkapsčiau Akhmatovos kūrybą. Bet atsimenu, kada pirmąsyk širdin įsirėžė jos eilės – “Tu išgirsi griaustinį,/ Ir tu prisiminsi mane,/ Ir pagalvosi,/ O ji norėjo audrų.”

Achmatovos likimas tragiškai sudėtingas, nors apskritai buvo aistringa moteris – romanų turėjo daug. Tarp jų ir su garsiu Italijos dailininku Mondigliani, kuris nutapė ir pačios portretą.

Tačiau vėliau Achmatovą likimas kratė visiškai be gailesčio: palaidojo du savo vyrus ir regėjo revoliucijų, sovietų žiaurumus. Ji galėjo palikti Rusiją, tačiau pernelyg mylėjo savo šalį (nors kilimo iš Ukrainos) ir norėjo ten likti. Daug jos kūrybos per žiaurų laikotarpį neišliko.

Todėl paskutiniajame rinkinyje “Requiem” Achmatova, kuri, kiek žinau, sovietmečiu buvo draudžiama,  persimaino: tas gebėjimas, panašiai kaip Heine, paprastai pajausti situaciją, paprastai ją perteikti, bet lygiai tuo pat metu itin subtiliai, transformuojasi iš paprasto į  stiprius gamtos vaizdinius, ir skausmas iš tų eilėraščių tiesiog kiauriai pereina skaitantįjį. Mano manymu, iš visų šitų poetų, ko gero, Achmatova yra pati efektingiausia – nuo jos aistringos aplinkinio pasaulio pajautos, gebėjimo visiškai atsiduoti išgyvenimams, bet ir nepalūžti neįmanoma nusigręžti, neįmanoma likti to nepaliestam.

10. Umberto Saba. Kuo italas poetas panašus į mus, diletantus eilėraštukų rašytojus

Tu žavi savo nesibaigiančia kančia.
Tokia, mano siela, turėtų būti pažinimo vertė,
kad gryna kančia tave padarytų gera.

Nejaugi save apgaudinėjantysis yra laimingas?
Tas, kuris negali pasitikėti pats savimi
ar savo pasmerkimo bausme?

Vis tiek, mano siela, gailestingasis gėris esi;
Iki šiol virpinantis galimybę fantomo,
ir todėl lieki užgesinta išdavikiško bučinio.

Man mano kančia yra ryški vasaros
diena, kai iš viršaus aš galiu įmatyti
kiekvieną aspektą, kiekvieną detalę tame pasauly apačioj.

Nieko man nėra neaiškaus; viskas yra gerai ten,
kur mano akys ir protas veda.
Mano kelias liūdnas, bet apšviestas saulės;

ir viskas jame, net šešėlis, apšviesta yra.
“To my soul”

Nagi kuo  panašūs – kiek domėjausi italais poetais, tiek pastebėjau, jog pastarieji labai mėgėjai rašyti antru asmeniu. Na, visai kaip mes, kai sugalvojam pabūti savo pačių žvaigždėmis poetais, kai nelaimingai įsimylim. Kažkas tokio.

Konkrečiai Umberto Saba yra iškilus italų poetas modernistas. Jo poezija sudaro intymumo įspūdį – dažnai rašoma antru asmeniu arba pirmu. Gan dažnai naudojamos retorinės figūros, akimirkos, kurios iškart sukuria ryšį su pačiu poetu, nes iškart perskaitęs supranti, kad tai, ką skaitai, yra asmeniška, veikiausiai net realus prisiminimas, nė trupučio neiškraipytas fantazijos. Sabos lyrinis subjektas tarytum ieško ryšio su savimi, kartais, kaip šitame eilėraštyje, tiesiog bendrauja su savimi (tik šiame eilėraštyje tai yra gan akivaizdu, yra, kur jis tai daro rašydamas apie prisiminius, akimirkas ir pirmu asmeniu, kas tą akivaizdumą nuslopina šiek tiek). Bendrai perskaičius, atmosfera susidaro švelni, šviesi, šilta.

Ir visgi ta saujelė eilėraščių, kuriuos atradau ieškodama, buvo efektingesnė nei amerikiečiai poetai, kurių ieškojau – Saba kaip poetas išsiskiria šiltu švelnumu.

O argi tai ne pavasaris? ;>


En finalement

Tikiuosi, į šį pavasarį po šitų poetų įžengsite įkvėpti iiir… pavasaris šiaip bus Jumei gražus.

Ciao a tutti!

Dar šiek tiek ir bus geriausiai

‘Girdisi, kad jūs Vilnietė, nes Jūs neturite keistos kalbėsenos’ sakė man moteris, pavaduojanti savo sūnų vienoje iš Pilies gatvėje esančių siuvenyrų parduotuvėlių. Nesupraskit klaidingai, kitų kraštų dialektai nėra blogai, bet man asmeniškai tai tikriausiai buvo vienas maloniausių per visus devyniolika gyvenimo metų išgirstas komplimentas. Nors ir pilnai suvokiu, kad didžiuotis dalykais, kurie nuo tavęs visiškai nepriklauso yra iš esmės kvaila ir gimtojo miesto nei vienas iš mūsų nepasirinkom, tačiau jos žodžiai neapsakomai paglostė mano, kaip buvusios gyventojos širdį. Keturiolikos, dar visai piemuo, kaip rašydavo senose lietuviškose knygose, gyvenimas mane nuvedė į visų lietuvių mylimą, gerbiamą ir šiaip turbūt šauniausią visais aspektais visatos šalį Jungtinę Karalystę. Taip, taip, tą pačią kur įvairiuose ir daug kartu apkalbėtuose čiken fektoriuose pilnu pajėgumu, tiesiogine ta žodžio prasme, diena dienon aria mūsų darbštūs didvyriai ir nuvykę į Lietuvą su naujaisiais ‘Prada’ treningiukais (paremta tikrais faktais) bei pilnomis kišenėmis ‘’jėvrų’’ gali sau leisti visko, ko tik užsigeidžia. Žinoma, grįžę atgal į savo jau vadinamus namus svetur jie nusprendžia, kad jiems visiškai nepatiko visi per tą savaitę ar dvi išgyventi ikspyriancai ir savo draugams bei giminėms jie pradeda skųstis kaip Lietuvoje viskas blogai ir kaip čia ‘’angluose’’ pigiau, kokybiškiau ir ‘’žmonės tokie laimingi visada, šypsos, ne tai ką Lietuvoj ten, depresuoti ir pikti’. Gerai, kad tai, kaip sakoma yra tik viena medalio pusė, tad ją gal ir palikime tiem kam ji priklauso, juk susirinkom čia išgirsti manosios, kuri, laimei (o gal kieno ir nelaimei), nesutampa su jau prieš tai minėta, milijoną kartų aprašyta ir daugelio žmonių aptarta emigrantų ‘’realybe’’.

Po kone šimto meto petraukos (na gerai, tik po penkerių) ir vedina dar vis jaunatviško, bet man visai nebūdingo impulsyvumo, užsisakiau bilietus, susikroviau daiktus ir jau po dviejų su puse valandų stovėjau savo mylimiausio miesto, Vilniaus, oro uoste. Savaime suprantama, lėktuvo nusileidimas neapsiėjo be tautiečių aplodismentų, kaip ir kiekvieną kartą. Bet vėlgi, kaip tu kitaip sužinosi ar lėktuvas nusileido sėkmingai ir ar iš vis nusileido? Claps or didn’t land, right? Žinoma, prieš pat skrydį gavau įvairių patarimų iš daugybės žmonių, savo sričių specialistų ir nelabai, ir jei atvirai, nežinojau nei ko klausytis, nei kuo tikėti. Neįsivaizdavau, kaip bus viskas pasikeitę ir kaip iš tokios informacijos gausos atskirti melą nuo tiesos. ‘Tik būtinai šiltai apsirenk, nes minus dvidešimt ten’ ok, ne visai minus dvidešimt, bet šiltesni apdarai tikrai pravertė, nes dabar greičiausiai neturėčiau reikiamų galūnių šitam reikalui rašyti. ’Tai jau pasiruošk daug pinigų, kainos žinai gi ten kokios’ patarimas numeris du, kurį davė absoliučiai visi wannabe finansininkai – analitikai nausėdos ir ekonomistės maldeikienės, kurie tik netingėjo. Kaip žinia, šiais laikais viskas, kas liečia pinigus ir jų kiekį ar skirtumus įeina į ‘Nelabai gerai pasibaigiančių diskusijų’ sąrašą, ypač jeigu tai dar būna bent kažkiek susiję su emigracija, tad apie tai gal kada kitąkart. O gal ir niekada. Vienintelį dalyką, kurį galiu pasakyti ties šiuo patarimu, mieli bičiuliai, gal daugiau nepatarinėkit ir pasilikit prie temų, kurias išmanot, bet vėlgi kiekvienam turbūt skirtingai. Anyways, let’s move on. Tikrai nepaskutinis, daugiausiai pasikartojantis ir visiškas šios kelionės patarimų laimėtojas, kuris nusipelno būti aptartas plačiau – ’Ten tai žinok visi pikti, jau nesitikėk dirbtinų šypsenų ar kažkokio malonaus elgesio’. Lietuviai visada buvo stigmatizuojami kaip tauta nepasižyminti itin šiltu bendravimu su nepažįstamais ir nekokie profesionalai dirbtinų emocijų menuose, bet viskas, ką pamačiau po penkerių metų pertraukos, atrodė nepaprastai ir iš pagrindų pasikeitę. Tai man paliko neįtikėtiną įspūdį ir sugriovė visus stereotipus, kurie vienu ar kitu metu buvo patapę norma.

Nesu vienas iš tų žmonių, kuriem patinka bendrauti su taksi vairuotojais, nes dažniausiai nei man labai įdomūs jų gyvenimo ypatumai, nei aš turiu jiem ką linksmo papasakot, tačiau kelionė su labai maloniu vairuotoju iki Katedros varpinės įeina kaip vienos geriausių dvidešimt minučių praleistų uber automašinoje, sakyčiau gal net ir geriausios. Kalbėjomės apie įvairius šalių skirtumus ir mano pastebėtus architektūrinius pokyčius Vilniuje, kas išsivystė į šaunų pokalbį kažkur spektro vidury tarp rimtos filosofinės diskusijos ir trumpo pašnekėsio apie orą, jog net pasiekus kelionės tikslą šmestelėjo mintis ar nepavažiavus dar toliau. Na gerai, gal nevisiškai taip, bet tikrai nepagailėjau penkių žvaigždučių, ypač lyginant su dar nuo senesnių laikų nusistovėjusius ir nepasakiškai pozityvius stereotipus apie šios profesijos atstovus ir jų mėgstamas veiklas darbo metu, such as rūkymas atsidarius langus, rusiškos muzikos klausymas garsiai, etc. Plius sužinojau, jog ne tik vairuotojai, bet ir keleiviai gauna įvertinimus, taip kad vaikai, turėkit omeny kitąkart važiuodami iš fantastiškai šaunaus vakarėlio: elkitės gražiai ir salone labai nevemkit, nes baisiausiai nusimušit savo reitingus. Žodžiu, centriukas – viskas normaliai.

Tą pačią dieną sugebėjau šiek tiek pasiklysti bešmirinėjant Senamiesčio gatvėmis, po kurias diena dienon vaikščiodavau visą savo vaikystę. Dar dabar nelabai suprantu, kokiu būdu, norėdama nueiti į Pilies gatvę, atsidūriau prie visų laikų mylimiausios ir patriotiškiausios Lietuvos rašytojos vardu pavadintos gimnazijos, bet, pagaliau suvokus, kurioje vietoje esu, pasiekiau knygyną, į kurį planavau nueiti. Bedarant duris prieš save pamačiau ne ką kitą, o absoliučią Vilniaus pažibą Rožytę, kuriai palaikius duris, ji labai džiaugsmingai padėkojo ir nuėjo savais keliais. Deja, nepaprašė ji nei cento kavai ar kelionei namo, bet jos iš tolo tvieskianti ir nuoširdumo pilna šypsena pavertė mano viešnagę tikrai bent keliais kartais geresne. Kaip bebūtų keista, būtent tuo metu pasijaučiau tikrai namuose, nors visus tuos keturiolika gyvenimo metų į tokias smulkmenas net nekreipdavau dėmesio, tai būdavo tik paprasta kasdienybė ir tada atrodančios monotoniškos realybės dalis. Užėjus vidun ir dvejojant, ar reikia pagalbos, priėjau prie darbuotojos, kuri ne tik labai noriai paieškojo norimos knygos, bet ir be mano prašymo surado visus Vilniaus knygynus, kuriuose galečiau ją nusipirkt. Nors ir puikiausiai suprantu, kad toks ir yra jų darbas, bet kiek atmintis neapgauna, kartais jie nesibodėdavo padaryti net ir tiek, arba jei ir prisiversdavo ,tai turbūt už sugaištą laiką patapdavai didžiausias priešas, kuris būdavo įtrauktas į juodąjį sarašą ir kitąkart ne tik piktais žvilgsniais nužvelgtas visų darbuotojų, bet ir išvis neįleidžiamas į parduotuvę, o jei ir pasisekdavo prasmukti, tai tą pačią sekundę išspiriamas lauk. Na gerai, gal nebūdavo visai taip, but you get the gist. Kitą dieną ilgai ieškotąją radau ir ji jau saugiai guli mano lentynoje (jei labai įdomu, tai Haïlji ‘Užupio Respublika’, apie korėjietį kuris nusprendė aplankyt Užupį).

Kadangi laiko turėjau ne per daugiausiai, vietoje besaikių Katedros aikštės fotografavimų tris dienas iš eilės, kurie mane sutapatindavo su kiekvienu sutiktu turistų pulkeliu centre, nusprendžiau paįvairinti savo kelionę ir pasigrožėti kitų žmonių sukurtais darbais vienoje iš meno galerijų Vilniuje. Ten dirbanti moteris, man paklausus, kiek kainuoja įėjimas, patarė sugrįžti kitą dieną nes ‘šiandien labai maža paroda pas mus, o ryt atsidaro nauja, galėsit ateit nemokamai’. Ji tikrai galėjo paiimti iš manes tuos keletą eurų ir leisti pasigerėti tik tuo menku skaičiumi darbų, kurie ten buvo, bet ne, jai rūpėjo, ką pamatys ateinantys žmonės ir už ką jie sumokės pinigus. Galbūt tai vėlgi yra normalus poelgis, prie kurio visi įpratę, tačiau toks sveikas altruizmas mane dar kartą privertė pamatyti, kaip Lietuva ir jos žmonės keičiasi tik į gera. Tai kas ten sakė, kad jie visi pikti, surūgę ir gero iš jų nelaukt?

Žinoma, meluočiau jei sakyčiau, kad viskas buvo beprotiškai puiku ir, kad nepasitaikė nei vienos gyvenimu nusivylusios pardavėjos, nes pasitaikė. Jos pro sukąstus dantis piliečiams tarė ‘labas vakaras’, o perklausus kainos iš kart norėjosi atsiimti klausimą atgal nes atrodė, jog tą pačią minute jų kūnus persmelkia nenusakomas kiekis agonijos, kai reikia pakartoti ‘dvidešimt eurų ir šešiasdešimt šeši centai’. But then again, negali dėl to labai pykti, ypač žinant mūsų istoriją ir iki kokio lygio ankščiau buvo prioriterizuojamas klientų aptarnavimas o kad pamatytum didelius pokyčius, reikia laiko kartais net labai daug. Iš kitos pusės, bereikalingų pokalbių stoka nėra blogas dalykas, ypač jeigu nesi didelis small talk fanas kaip aš. Visi žinom, kad nei tom pardavėjom, nei man nėra įdomu mūsų dienos planai ar kodėl aš perku prekias, kurias perku. Aš asmeniškai mieliau praleisiu tas dvi minutes prie kasos besiklausant skanuojamų prekių cypsėjimo ir galvojant apie live katiniukų transliaciją, kurią praeitą dieną mačiau jutūbe, negu atpasakosiu visa savo gyvenimo istoriją. Plius, kasos link takeliu bevažiuojantys plikyti sausainiai ir ‘’bankuchenas’’ (dėja, ne šventinis) labai puikiai ir be žodžių paaiškina mano vakaro planus, tad klausti ir komentuoti tikrai neverta.

Visos viešnagės metu, daugiau pesimizmų neteko sutikti, išskyrus tas kelias apšnekėtas kasininkes ir vieno kito įdomiau atrodančio vaikino su truputį bauginančiu žvilgsniuku, bekalbančio populiariausia rytų slavų kalba (kurių, laimei, mačiau/girdėjau tik porą, visi kiti jau turbūt buvo pakeliui į ‘’anglus’’). Grįžti atgal, nors ir trumpam po ilgo laiko tarpo buvo keista, netgi labai, bet patikėkit manim, matyti savo gimtąjį miestą nuolat besikeičiantį tik į gera ir sparčiai augantį visom prasmėm yra vienas iš geriausių jausmų, kokį tik gali patirti. Viskas atrodė taip sava, bet kartu ir taip velnioniškai svetima, nuo žymiausių Vilniaus pastatų iki siauriausių Senamiesčio skersgatvėlių, nuo ateitimi dvelkiančių, vienaaukščių autobusų (nežinau, kas darosi jų viduje, bet išorė tikrai vaizdo negadina) iki juose sėdinčių ir pro langą besidairančių įvairaus plauko keleivių, nuo pirmą ir paskutinį kartą sutiktų praeivių iki metų metus nematytų giminių. Lietuvą ir Vilnių visada mačiau tik nelabai daug ką išmanančio vaiko akimis, o dabar turėjau galimybę visa tai pamatyti iš galbūt truputį daugiau žinančio ,but still nelabai suaugusio perspektyvos ir galiu drąsiai teigti, jog viskas ten tikrai gerai. Dar šiek tiek ir bus geriausiai.

Nusipirkus apyrankę jau minėtoj siuvenyrų parduotuvėlėje, kurioje gal dešimt minučių šnekučiavausi su pardavėja, ji sakė ‘Kiti kai atvažiuoja sako, kad čia lietuviai pikti ir viskuo nepatenkinti, bet juk taip nėra. Grįžkit atgal, čia viskas keičiasi, gerėja.’ tarė moteris prieš išeinant, na o aš neturėjau jokio kito pasirinkimo, kaip tik paantrinti jos nuomonei. Prieš tai ji dar man papasokojo, kaip su kiekviena diena čia didėja turistų skaičius. Ne tik turistų, bet ir studentų iš įvairių užsienio šalių ar šiaip imigrantų, kurie nusprendžia palikti savo ne ką prastesnias šalis ir gyvenimą kurti pas mus. Ir žinot ką? Aš visiškai suprantu kodėl, nes Lietuva yra one bloody brilliant šalis, kaip pasakytų mano draugų ir pažįstamų britų ratas, na, o Vilnius, nesvarbu, kur bebūčiau, visada turės specialią vietą mano širdy kartu su Hariu Poteriu ir Eurovizija, bet čia jau atskira tema kuri nusipelnė savos odės.

Doitšlandsimpresijonen Tail tsvai

Fantastika, kokios publikos sulaukė mūsų lėktuvas. Visą saloną nuplieskė fizikinė ir kultūrinė apšvieta nuo (bent) dviejų darbingo amžiaus gastarbeiterių à la „tarkuok mano plikę iki kaukolės, idant pati nebesiskųstų, kad šeriuos smarkiau nei Pekino terjeras.“ Pasigirsta nuo vištų pūkų jau švarūs balsų sąskambiai:

– Ė, ten mano vieta bl prie lango – „C, B, A“
– Kaip tai „C, B, A“?
– Nu pats pasižiūrėk, jei mandras ir netiki jau taip.

Jo kolega nepatikėjo, nors kaipgi galima palaikyti broliuko dobiliuko pranašystes nepatikimomis, negi sėdėjimo vietų tvarka bus „B, A, C“? Tėvas man kaldavo nuo mažens: „Niekuo gyvenime nepasitikėk. Niekuo!“ Puiku, pradėkim nuo tamstos, bet tada paties mintis iššaukia visišką prieštarą, o tai man visai tinka. Patikėti disonansu ne taip ir sunku.

Lėktuvo akustiką įvertinę (ir toliau ją išbandydami) vyriškiai galop susėda į ankštokas vietas ir pamažu pasijauti ne ką smagiau, nei tuose giminių baliuose su aršiais debatais apie konkrečių kardiochirurgų vardą, kai išsikrauna telefonas, bet sėdi pačiame kambario kampe už stalo. Įdomu pasidaro tik tada, kai pagaliau giminės arba šiaip švytintys bendrakeleiviai dalijasi savo nuomonėmis labai moderniomis temomis, o tada gali juos visus teisti, kokie jie barbarai, o tavo nuomonė vertingesnė, nes ji teisinga. Kartais užtenka per dantų skausmus sulaukti tik nusileidimo, ir įsiklausyti į plojimų ošimą, kad pasidžiaugtum, kad tu bent jau to nedarai (nors šiaip nebeturi kuo didžiuotis, ir dar kažkur yra pilna vaikų, kurie tavo amžiaus būdami jau savo disertacijas gintis baigė ir net kai kurie sulaukė eilės vokiškame bendrabutyje, also verbrenne dich bitte).

O ką pagalvos vokiečių tetos ir tetienės? Kokia gėda su keletu netašytų as fuck keleivių viename lėktuve sėdėt!!1Ą!… Vienas iš nedaugelio atvejų, kai galima džiaugtis, jog dauguma vokiečių neskiria lietuvių kalbos nuo likusių baltų ar slavų kalbų, tai gal pripaišys kultūros lygį tiesiog Rytų Europos vidurkiui, ar ne?

Bet štai čia ir suklumpa sąžinė – ar tau ne gėda, tautos išdavike (gal dar ir leudės prjėše), gėdytis savo paties tautiečių? Juk jie irgi žmonės, jų ta pati gimtoji kalba, o principai turi būti aukščiau už dar ir tau priskirsimų stereotipų baimę, sakytute. Tpfu koks emigrantas, esi ne ką geresnis už tuos, kurie prieš Bremermünchendorfe gaudydami perekšles dar neseniai už tautininkus balsavo. Šis disonansas savo ruožtu yra irgi studijų dalis, vaikutšiai, nes kažkada matyt grįšite namo ir jumyse kažkas kirbės sakydamas, kad dalelę savęs palikai tiek čia, tiek ten. Tai nebūtinai bus tautinės savimonės triedesiai, tikrai ne. Bet apsimesti, kad esi vis dar toje pačioje gimtinėje, kurią palikai, yra nelengva, nes paprastai viskas keičiasi greičiau tada, kai mūsų ten nėra. Kol aš pas gimdytojus viešiu, pienas šaldytuve Herzogenrathe genda vis dar greičiau nei mane išmes iš universiteto. Wehe nicht (vok. jau geriau taip nebūtų). Reliatyvumo and shit dėka, dėl ko atominiai laikrodžiai net truputėlį skirtingame aukštyje skirtingu tempu tiksi, nors aukštis ir nevienintelis faktorius.

Taigi antras raundas, praėjo jau gerokai daugiau nei trejerios (ši žodžio forma man kadaise išsprūdo prieš visą klasę lietuvių kalbos pamokoje, ir išjuokę vos manęs ant švento Martyno šventės laužo nesupleškino) savaitės nuo studijų pradžios ir pagaliau kliba mano prileidimai prie egzaminų, kurie vieninteliai nuspręs, ar išmečiau pusmetį velniop. Kita vertus, bėgant laikui atsiveria vis dailesnės ir kvapnesnės gyvenimo votys ir raflezijos, lyg muses traukiančios visas įmanomas pirmo semestro klaidas.

Jei jums pasisekė ir dvylika metų sugebėjote nė velnio nesimokyti ir vis tiek abitūrą pasiimti su pagyrimu, jūsų tyko baisiausios žabangos: tinginystė ir atidėliojimai. Vienas be kito tiesiog negali. Namų darbelius darysite kaip normalus studentas – ne paskutines keletą dienų, o rimtai spiegdami “šią naktelę, per naktelę nemigau, nemigau”. Obelėlėms sodinti laiko nebus, bet su funkcijų ribomis žaisite nemiegoję iki pat ryto, kas im Endeffekt neduos nieko gero, nes darbingumas bus lygus nuliui visas tas devynias valandas iki namų darbų atidavimo termino.

– Schatz, denkst du noch, es wäre eine bescheuerte Idee, gleich zur Uni zu fahren? Es ist schon jedenfalls die Uhrzeit, wann Züge die Bahnstrecke von deinem Scheißdorfbahnhof bis zur Stadt wieder befahren, und wenn wir jetzt einschlafen, besteht es keine Chance, dass wir bis zum Mittag für die Abgabe überhaupt aufstehen.
– Xoxo rofl lol Schatzilein, was auch immer du sagst, passt schon gut so.

Vertimas:
– Brangusis, dar manai, kad būtų debiliška idėja tuojau važiuoti į universitetą? Bet kuriuo atveju jau laikas, kai traukiniai vėl važiuoja nuo tavo piskaimio stoties iki miesto, o jei dabar užmigtume, nebūtų nė menkiausios galimybės pabusti prieš pietus, kad pateiktume namų darbus.
– Cha cha cha, mano lobi, whatever you say, man tinka.

Aukščiau pateiktas šablonas garantuotai padės jums įtikinti pramiegoti velniop visas ateinančios dienos paskaitas ir nepataisomai susigadinti savo dienos ir nakties ritmą taip, kad jums bus sunku atsekti, kelinta diena kalendáriuje, nes insgesamt kažkurią jau garantuotai nukosėjo jūsų laikrodžiai. GG Leute.

Į universitetą galiausiai išvažiuosite pirmu traukiniu ir galėsite pabučiuoti universiteto duris. Na, koks debilas jums jas šeštą ryto atidarys, kai darbo laikas prasideda tik aštuntą? Apsižvalgę išvysite, kad esate visai ne vieni, o kepyklėlių pakampėmis drebins rankas ir daugiau parą nemiegojusių komilitonų ir komilitonienių.

Tai tęsis kartu su dar viena naujove – nuo šiol jūs ignoruosite savo ir ne savo noru tiek daug savo draugų, kad jus visas internetas ir bendravimas užpis pakankamai, kad išsijungtumėte viską išskyrus WhatsApp ir Jodel – vokiško minimalizmo viršūnę. Pasibaigs šios meditacinės šėlionės tik kai užignorinę mamą pusei savaitės pasigesite keturių šimtų Währungseinheiten sąskaitoje savo gyvenamojo sandėliuko nuomai, o pavėlavę ją sumokėti trečią dieną surasite jau pakeistą spyną duryse. Cha cha, kokios žavingos tos vokiškos namų darbų implikacijos.

Ai jo, tai kartosis jums kas savaitę, nes namų darbai išleidžiami maždaug tokiu dažniu kiekviename modulyje (bent mano atveju), o savaitgaliais būsite tiek pavargę nuo namų darbų, kad tiesiog vėl viską atidėliosite, pramiegosite ir ignoruosite. Užburtas ratas tęsis iki tol, kol pradėsite jausti nebylią draugų netektį ir kaip laikas bėga jums it smėlis pro pirštus.

Žinoma, svarbiausia iš tokių klaidų ir sveikatos alinimo visai nesimokyti, o toliau tęsti tradicijas ir laukti paskutinės egzamino dienos, kai jus pats profesorius putodamasis kaip Kastytis atitemps už blakstienų ant pakylos ir giljotinuos prieš šiurpstančią nuo kerinčių vaizdų vokietukų minią.

Tuo metu jūsų svarbiausias akademinio gyvenimo žmogus taps vadinamasis Abgabepartner, kuris jus ir kurį jūs tasysitės kaip pūslę darydami visus namų darbus, jei nenorėsite spręsdami diskrečiąją užsiknisti iki baliklio vartojimo pramoniniais kiekiais. Norėdami išvengti baisios klaidos ir išsirinkti kažką geresnio už parazitą, tik nurašinėjantį jūsų išminties lašus ir veltui gaunantį taškų, galite taikyti labai paprastą, bet jau laiko išbandytą receptą. Vokiška kokybė garantuota.

Susiraskite kuo sveikesnę eglę kuo arčiau jūsų universiteto, jei įmanoma, centrinę miesto eglaitę. Į ritualą pakvieskite jūsų kandidatą į porininkus. Vos pamatę vakarinę žvaigždę kartu šokite apie spygliuotį, mėtykite mėnesį raugintus kailius ant kiek įmanoma aukštesnių šakų ir klykite nesavais balsais, kol neiškvies policijos. Nesijaudinkite, jie labai supratingi ir patys prisijungs prie ritualo, o galop jų žodis laikomas nuo seno lemiamu norint kurti partnerių duetą. Bet svarbiausia sąlyga yra visai ne žodis, o ženklas: jei nuo jūsų dėsningų konvulsijų po egle pradės telktis vanduo, laukite žaltvykslių. Galiausiai jei nusistovėjęs žaltvykslių skaičius bus pirminis, tai judviem pasisekė. Kitu atveju, pvz., jei vanduo rusvas, reiškia, po savaitės Neris atitekės iki jūsų miesto prieigų. Ritualą tada būtina kartoti tol, kol die Mutti (vok. “motinėlė” arba ponia bundeskanclerė Merkel) neatplauks iki jūsų ant rudos potvynio bangos. Bundeslandas ir aukštis virš jūros lygio neturi įtakos, jei reikės, gravitacinių anomalijų dėka nors ir iki Konstanzos.

Vis tik ne visas gyvenimas studijuojant ten vyksta už universiteto durų, greičiausiai teks kartais palikti savo safe-space’us ir susimąsčius, ar vis dar verta, pėdinti arba važiuoti namo. Kad ir kokią gerą reputaciją Vokietija turi saugumo rodikliuose, kartais teks pamatyti policijos, o pastarųjų įvykių Europoje dėka visai nemažai policijos. Gal net teks džiaugsmas ją iškviesti kaip man. Fun fact: man neteko dar niekada kviesti policijos Lietuvoje, o tiksliau Klaipėdoje, nors jei būčiau augęs elito trejybėje – Žvejybos uoste, Mogiliove arba Debrecene – istorija būtų buvusi linksmesnė. Also, nors ir tikrų marozų Herzogenrathe (dydis – maždaug aritmetinis Alytaus ir Marijampolės vidurkis) man neteko matyti, bet vienas personažas antrame perone atrodė ir skambėjo ypatingai.

Link kresnos figūros per visą stotį nuo mano gatvės vedė šviežiai kraujuotų plytų kelias, kiekvienam nutiestas, o praeinant pro jįjį buvo girdėti magiškas burbėjimas, kuriam neliktų abejingų. Vėliau teko išvysti, kaip jis bent keleto minučių dažniu trenkdavo kraujuotais kumščiais į stiklinį stendą su traukinių grafiku, nors bjaurybė vis nedužo ir viskas. Jo nuoseklumas liejant tulžį ant nekalto grafiko neatsipirko ir kai iškviečiau policiją. Beje, paskambinus 112 man buvo pasakyta, kad reikėjo skambinti 110, o patys peradresuoti nesugebėjo. Neskanu, teko skambinti iš naujo, šį kartą policija atvyko po pusvalandžio, kurio metu galėjau stebėti tą mistinę būtybę jau kitoje bėgių pusėje. Ačiūdie žavingasis toli nepradingo, tik nuo sirenų pradėjo bėgti link visai kito stoties galo ir jau matėsi tarp bėgių, kur jį trys policininkai sulaikė gailiai keliaklupsčiaujantį. Vykstant apklausai, iš kur radosi ta pūliuojanti frustacija barškinti stiklelį, nuskambėjo gedulingas Liebeskummer (vok. “meilės kančios”), kas išprovokavo tuo metu jau pavargusio/užsipisusio pareigūno “Och du lieber Gott…” (vok. “o Viešpatie brangus”). Dar prieš tai buvo minėjęs, kad greičiausiai anas žmogus turėjo ir psichikos problemų. Nelaimėlio likimas neaiškus, bet jie jam ruošėsi nupirkti bilietėlį iki Aacheno, kad grįžtų namolio.

Pačiam grįžtant namo prie lėktuvo sėdynės pritraukė kaip kampuotame ir 70-ųjų dvasia dūstančiame tėvo pasatè (nepatikėsite, bet Volkswagen galima iš tikro versti „tautos automašina“ aka „tautovežis“, tiesiog genialu, kvieskite VLKK felčeres). Pakilti vėluojame pusvalandį. Ne, nu jau kitą kartą gal tikrai ramiau bus autobusu baladotis parą nei jaudintis, nes nespėsiu į traukinį nuo oro uosto. Žinoma, suspėti nepavyko, bet viskas atsiperka vos pabendravus su stoties rajono parduotuvių personalu. „Kas?..“ – košia lyg ir jauna kavinės pardavėja keturis kartus parodžius bandeles vitrinoje. Koks kontrastas palyginus su man jau įprasta vokiečių parduotuvėse šypsena pavadinimu „hab keine verdammte Ahnung, was du gerade gesagt hast Knabe, aber Scheiß drauf, ich lächele weiter wie ein eingeschissenes Pferd und mutmaße dein Vorhaben“ („nė velnio neįsivaizduoju, ką tu ką tik pasakei, berneli, bet šypsosiuos toliau kaip apsišikęs arklys ir spėsiu tavo kėslus“).

Bet va bent jau traukinyje visame ruože veikė belaidis ryšys, kuo galiu didžiuotis net ir pizdavodamas prieš mielus vokietšius. Peace on you, man tuoj atjungs elektrą.

Altruizmas vs Egoizmas. ‘Akis už akį, dantis už dantį’. Cinikų Viešpatija

Yeah, I’ve been dancing with the devil
I love that he pretends to care

Akis už akį, dantis už dantį yra mano pats nemėgstamiausias posakis. Net nežinau, ar labiau dėl to, kad jis man niekaip neprigyja (nes vis dėlto, kad ir kiek girdėčiau, kokia egoistė aš esu, ribiniais atvejais visada esu pripažįstama kaip altruistė (kad ir kaip kai kurie žmonės mėgintų pripiršti, kad čia paslėptas egoizmas kažkoks)), ar visgi labiau dėl to, kad man jis smarkiai priešinasi su mano gyvenimo pakolkas išgrynintomis idėjomis.

Kai siaubingai lyja, ir aš pėdinu su skėčiu per miestą, aš matau, kiek krintančių iš dangaus dūžta mažų, didelių ir moderato dydžio širdučių dėl akis už akį, dantis už dantį. Kiekvienąsyk tai matydama labai įsiskaudinu: kokiam beširdžiui reikia būti, kad savo intereso vardan, išdrįsti atsidaryti kito žmogaus krūtinę, ištraukti jo metaforiškąją širdį ir ją sviesti žemėn. Nes matgi nepatenkino tavo lūkesčių. Nes matgi išdrįso tau kažką pasakyti. Nes matgi mąstė kitaip negu tu. Nes matgi tu pratęs viską savame gyvenime kontroliuoti, o va atsirado gi kažkoks ribelijus ir jis tau nepaklūsta.

Tomis akimirkomis prisimenu ir visus tuos kartus, kai įsiskaudinau pajutusi, kad mano bendraamžis, o gal net ir jaunesnis, žmogus pasirodė kaip juodas cinikas.

Ir čia mano protas ir fantazija įsibėgėja.

Žmogui dar tik paauglystės metai, o jis jau nebetiki gyvenimo idealais. Jam viskas atrodo purvina ir juoda. Ignoruočiau, jei nežinočiau, kokio ilgio ir kokio vinguotumo kelias jo laukia. Jei jis būtų tik dar viena sielelė, kuri liepsnoja, ir liepsnoja taip aršiai, kad gyvastis paprasčiausiai nebeturi ko daugiau daryti, kaip tik iškelti rankas ir pasiduoti prieš tą, kurio ugnis žiežirbuoja aršiau už pačią gyvastį, tai man šitaip skaudu nebūtų. Tokios sielelės savo gyvybingumu nurungia gyvenimą, tapdamos tuo fejeverku, kuris išsidriekė plačiausiai ir sušvietė ryškiausiai, bet ir krito snieguoton gruodį numarinančion žemėn pats pirmas. Būna tokių. Ir nieko neprigailėsi. Bet va cinikų gaila. Nes cinikai iš egoizmo bent vidurinę amžiaus krizę tikrai pasiekia. Jiem patinka bambėti, skūstis ir kentėti gyvenimo skausmą. Dievas (kad ir graži metafora kai kurių akimis) jų paslaugoms. Turiu omenyje – nuoširdūs cinikai. Geri žmonės dažnai apsimeta cinikais, bet vien iš noro pasijuokti iš to, kad eilinįkart žmonės susižavėję juodu kvadratu baltame fone, o ne atvirkščiai. Cinikas yra kita rūšis žmonių. Tai yra žmonės, kurių gyvastis įveikia jų pačių savybinę ugnį. Gyvasčiai nėra ką veikti su ja, nes cinikas tiesiog ar tai tingi, ar tai iš prigimties nepajėgia jos uždegti.

Ir kuo aš čia dėta? Ogi tuo, kad visa tai persismelkia į žmonių bendravimą, o žmonių bendravimas liečia ir mane. Cinikai savo smegenų rankraščiuose, kuriuos, susivokdami, kad daro blogai, paskui ūmiai stengiasi sudeginti (tik gaila, kad kaip pastebėjo Bulgakovas – rankraščiai nedega) rašliavoja, kad jų pačių ugnis blausi ir kad jie mato, kaip žaižaruoja kitų fejeverkai. Ir, ak tos kapitalizmo piktžolės, cinikas nepiktybiškai, paveiktas savo galvos rankraščių, būdamas nuoširdus ima gesinti kitų žmonių ugnį. Nes ta ugnis jį erzina, jam tai svetima, jis jos nesupranta. Jis galbūt ir pats taip norėtų. Bet jam neišeina. Ir ne, aš nemėginu pateisinti juokingo mėginimo prikaišioti žmogui, kad jis pavydi, kai pakritikuoja. Kritika ir cinizmas yra du skirtingi dalykai ir pastarųjų neskirti yra jau komunizmo piktžolės. Kritikuoti galima baisiai ciniškai ir nebūnant ciniku. Beje, kritikuoti ciniškai tikram cinikui yra neįmanoma.

Ciniko ugnelė surusena tik tada, kai jis tyli. Ji šleikščiai dvokia, nuo jos nosies ląstelės užsiaugina kojas ir mėgina bėgti. Ir jos dūmų tankis didelis, todėl ji prislegia bet ką, kas ją suuodžia.

Todėl kartais milžiniškoje žmonių bendravimo tinklainėje įsivyrauja smogas, ir priešingai nei tas, kurį sukelia cheminės medžiagos, šitas smogas bjaurus tuo, kad jis fizinei sveikatai nei nekenkia. O nuo pat pradžių norisi, kad kenktų. Nes būtų paprasčiau ir lengviau. Mažiau keblumų. Aiškiau, kad skauda, kažkiek aiškiau ir dėl ko skauda. O čia gali kilti mintis, kad visai nieko būtų prisibaigti nuo to smogo. Gali kilti mintis, kad kažkas su pačiu negerai, kad jau tokios mintys dygsta sparčiau nei kurmių urveliai sodininkų pievose. Nuo šito smogo žmogus gyvenimo grožiui, gyvenimo spalvingumui, savo prigimtiniam smalsumui, iniciatyvumui tampa toks pats žlibas kaip ir tas kurmis, kuris visus erzina savo urveliais (beje, toks žmogus ir erzinantis panašiai į tuos urvelius).

Ir taip mes gauname naujus cinikus, kurie, savo didžiai nelaimei, tampa dirbtiniais cinikais. Kadangi natūralumas už dirbtinumą nors ir blankesnis, bet sukelia daugiau laimės, taigi tokie cinikai tampa tikra rakštimi sėdimojoje. Ir nuo šių smogas virsta į radioaktyvių medžiagų prasiliejimą atmosferoje. Ir tada gyventi tampa tikras iššūkis visiems.

Tokiais atvejais žmonės, kurie spėja įsigyti dujokaukes ore tvyrančiam cinizmui, kuris sukelia gailestį neteisingiems dalykams ir abejingumą teisingiems dalykams, susiduria su moraline dilema, nes dievaži, panašu, kad akis už akį, dantis už dantį turi būti kvestionuotinas variantas, kaip kovoti su tais visais cinikais. Ir štai – tu myli žmones, tu nori jiems gero. Jie tave gal ir myli (nors sunku tai apsakyti, kai cinikas įprastai yra paklydęs savo paties sukeliamame smoge), bet tau kenkia.

Ką daryti?

Du keliai.

Vienas akmenuotas, labai gražus – pasigailėti, atleisti ir suprasti ciniko nelaimę. Šitą kelią daug kas renkasi ir dėl tokio jo populiarumo, deja, tenka apgailestauti – per gyvenimą žmonės eina mažiausiai 8cm aukščio aukštakulniais. Todėl rinkdamiesi šį kelią, pasirenkame galimas pėdos traumas (baimę žengti žingsnius, kurie mum patiems atrodo teisingi), problemas su stuburu (baimę tikėti, skleisti savo vertybes) ir žaizdas (dėl kurių paskiau baisu patikėti, kad atradai žmones, kurie su tavimi elgiasi gerai).

Kitas kelias – vėlgi ne asfaltas (kuris gyvenime retai pasitaiko, bet ir tai – asfaltą reikia išmokti pasigaminti ir pakloti jį pačiam), bet visgi tvarkingas žvyras, kuriuo, aukštakulniais einant, nugriuvus nebūtų taip skaudu. Tačiau jei pravažiuos kokia mašina, koks nors įvykis, galima apdujti nuo žvyro sukeltų dulkių. Ir šis kelias cinikui yra nepalankesnis – akis už akį, dantis už dantį. Šis kelias veda toliau nuo ciniko į paieškas žmonių, kurie dar nėra cinikai. Cinikas likęs vienas susigrauš (gal susigrauš), nes niekam nėra smagu, kai mato, kad kitiems nedaro kažkokio poveikio. Bet ir tai gal.

Nieks šioje dilemoje nėra šimtu procentu.

Ir štai toji moralinė dilema. Kompaso nieks nedavė. Ką daryti? Kurį rinktis?

They’re terrified of moving on
But scared of staying here

Jei rinksiesi akmenuotąjį, gražesnįjį kelią (o gražesnįjį dėl to, kad akmuo, nors ir skriaudžia, primena Platono idėjų pasaulį, kuris turi traukti iš prigimties laimingą žmogų), tai rinksiesi save skriausti, aklai tikėdamasis, kad cinikas virs ne ciniku, nes tiesiog… pavargs būti ciniku..? Iš šalies atrodysi paprasčiausias juokdarys, bet tu žinai, kad jei netikėsi idėjomis, tu prarasi savastį ir cinikas tave nugalės, paversdamas tave dar vienu ciniku (ir tada jau nuo tavo tikėjimo gyvenimu priklausys, kiek tu susirgęs cinizmu ištversi). Kita vertus, priklauso ir nuo ciniko, į kurio trobelę ruošiamasi eiti. Gali būti, kad tai dirbtinis cinikas, ir jei jis pastarasis, po daugybės negilių žaizdų, nepasiekus stuburo traumos, tačiau įgijus nestiprias pėdos deformacijas, cinikas pageidaus išsikraustyti į pilį, ir judu abu to sieksite. Idealistai yra optimistiški padarai, taigi dažniausiai  šiuo variantu jie ir įtiki. Tačiau kartais jie patys galop prablaivėja ir pabėga, kai cinikas įsismagina išspirinėti iš trobos pernelyg dažnai. Ir tada dulka dulka Dzūkijos žvyrkeliai…

Yra ir daugiau kelių šiaip. Bet kaip žmonės negirdi ultragarsų, neregi UV spindulių, taip ir tie keliai įregimi arba mažai daliai, arba išvis niekam.

Ir kodėl visiems, o ypač lietuviams, turi rūpėti šitokios moralinės dilemos? Ogi todėl, kad anot Diurhaimo, žmonės žudosi ne dėl savo psichologinių problemų, o dėl žmonių santykių problemų. Jei didelis kiekis žmonių nusprendžia, kad gulėti atšalusiam ir maitinti kirminukus arba būt dulkių rinkiniu dailiame vazonėlyje, arba gyventi ilgai ir laimingai rojuje iki to dar nepribrendus (kažkas panašaus kaip žibutei sužydėti vidury gruodžio – nesmagu gi) arba būt eiliniu kipšo Kijevo kotletu yra smagiau nei gyventi, vadinasi, kad kažkas yra blogai bendrame psichologiniame mikroklimate.

Ir taip, kartais žmonės yra šaltesni, nes dažniau sėdi namie, kadangi lauke šalta. Bet tai nesusiję su mikroklimatu, nes kažkodėl eskimai sau gauda žuvis ir į statistikas nepatenka kaip išskirtiniai atvejai, galų gale, Pietvakarių Azijoje harakiri vis dar trendas. Ir kai šalta lauke, žmonės gali būti malonūs ir negėsinti vieni kitų. Ir cinikai šioje rašlaivėlėje reiškia kur kas platesnę prasmę nei žmonės, kurie kalba ciniškai. Tai yra tie žmonės, kurie skleidžia savo dūmus ir gesina žmonių norą gyventi.

Moralinė dilema yra – ką su tokiais daryti? Kaip tai sustabdyti, kad visiems būtų geriau?

Kai kurie sakytų, kad reikia rinktis akmenuotąjį kelią. Nes nieko nepadarysi. Primityviau mąstant, gal cinikams patiems nusibos cinikinkitis. O gal. Gal mūsų gėris įkvėps žmones, kurie idėjine prasme nekvėpuoja. Kiti sakytų, kad reikia eiti žvyrkeliu, nepagailint savo brangiausiųjų akyčių – duoti atkirtį, skelbti kovas su patyčiomis ir panašiai.

Ir kaip gaila, kad žmogus, žinodamas, kad eis pėsčias, bijo platesnių kelių – o kodėl pavyzdžiui ne eiti per miestą, kuris stovi va ten, dešinėj. Jis nedidukas, nors ir labai ilgas. Bet ten bus žmonių, ir jų bus daug. Ir jie visi laukia, kada jų grožis, kada jų idėjos, kada jų savastis kažką paveiks. Juos veikia tas smogas, todėl jie nuliūdę sėdi namie. Kodėl gi nenuėjus, nepasibeldus ir nepagyrus tų žmonių? Nepašnekinus. Nepasakius kažko gražaus? Jei sakote, kad išpindės – sveikinu, smogas paveikė ir Jus.

Tarp jų bus ir cinikų, kurie Jus šaldys. Netikės. Spyriosis. Bet the thing is: yra žmonių, kurie yra dirbtiniai cinikai, negilūs cinikai arba žmonės, kurie dar tokiais netapo. Kaip (galbūt) ir Jūs. Pagirkit juos. Pašnekinkit. Leiskit išsišnekėt. Nesmerkit.

Atrodo, viskas paprasta, gražu ir gera, kol neišeinate su tuo pašnekovu pasivaikščioti. Vėl: žvyrkelis ar akmenuotas kelias? Nors persiplėšk! Atsukti kitą žandą ar akis už akį, dantis už dantį.

Kaip rinktis?

Kiekvienam pagal vertybes.

Ir vis dėlto – negi neciniška nepabandyti pasirinkti akmenuotojo kelio? Nepaabandyti padėti žmogui? Pakentėti jo kaprizus vardan jo gerovės, kuri reiškia ir savąją gerovę, matgi pats būsi laimingesnis, kai atsiras dar vienas žmogus, sugebantis palaikyti sveikus santykius su nekenksmingais dūmais?

Ciniška. Kovoti priešo ginklais prieš priešą? Ne visada veikia.

O gerai. Pasirenkam eiti akmenuotoju keliu ir cinikas pradeda mus smaukti. Ką tada daryti? Memento mori metodas: pasižiūrėti, kiek laiko ir kiek valandų trunka jūsų bendravimas. Pats nuostabiausias menas būti Jėzumi Kristumi ir  žinoti, kada kažkuriam pasauliui pats laikas paskelbti Armagedoną. Pats nuostabiausias! Jei matyti, kad cinikas išeikvoja jau tikrai daug brangaus ir laikino laiko, tada gal jau lai ir cinikuojasi jis vienas arba tegu palaukia žmogaus, kuris turi tinkamų įrankių cinikams tvardyti dėžutę.

Bet čia tik jei cinikas išeikvojo daug jūsų laiko ir jau prieš nosį stato radiokatyvias medžiagas į orą atliekas leidžiančius fabrikus (paprastai didelių dalykų mes nematome, todėl reikėtų apsidaryti, nes gal koks gi ūkininkas su traktorium mostels į panosėje jau gerai apstatytus fabrikus), tada jau reikėtų pamoti ir išeiti žvyrkeliu.

Vardan savęs.

Nes nieko nėra nuostabesnio už balansą, kurį šiais laikais sunkiau žmogui, dėl daugybės prieinamų mikrosvajonių išpildymo, sudėtingiau rasti nei kuršių kurėnui pramuštu dugnu. Pakankamai paskaudintas cinizmo, kad jau skaitytumeisi kaip patyręs, paragavęs gyvenimo, bet nepakankamai sudaužytas cinizmo, kad tas visi pasaulio cinikai užsisėstų ant pečių.

Dar svarbiau atsiminti, kad vienu ciniku mažiau – vienu nelaimėliu mažiau – laimingesnis pasaulėvaizdis. Estetika yra gerai.

Dar svarbiau – kartais mes painiojame nuodingas medžiagas su medžiagomis, kurių mes paprasčiausiai netoleruojame. Ir šita klaida dažnai išvirsta į gerumą, nuo kurio pasidaro bloga. Nesusipratimai. Konfliktai.

Todėl svarbiausia bent iš pradžių ir viduryje yra tik viena. Nieko daugiau kaip žmoniškumas bandant patikėti ir prižiūrėti kito žmogaus širdį atidžiau nei savo ultratrapų aifouną.

Nieko daugiau.

Nes jeigu jau Senąjį  Testametną update’ino, tai vadinasi, kad jame ir jo akis už akį, dantis už dantį buvo trūkumų ir tebūnie jis nuoširdiesiems vintažininkams.

Ir tos sudūžusios širdutės, mokslininkai dar neištyrė, bet gali būti, kad neekologiškos. O jei ir ekologiškos – grifų peršerti irgi nesveika.

 

Diena, kai pramiegojau antrą apokalipsę…

Šis tekstas nebuvo tas, su kuriuo tikėjausi pradėti reikštis Proto Vētroj, bet kaip vienas žmogus man yra pasakęs : „Not all plans come into fruition“. Tai jo… Apparently, pramiegojau antrą, rimtą, globalią apokalipsę šiais metais…

Atsibudau trečiadienį truputį po Švintos (6:00), ne super laimingas, nors kitą vertus, juk trečiadienis. Ir ne bet koks! O labai special. Vakar turėjau savo Astro tutorial, o tai reiškia, kad šiandien mieste teturėjau atsidurti truputis prieš vidurdienį – so more free time for me. Tad, atsukęs savo veidą į neįvardintos geltonos spalvos sieną užmerkiu akis ir mano smegenys pasileidžia į prisiminimų kelionę.

Vakar buvo gera diena, nepaisant pramiegotų pusryčių, praleisto autobuso (bet vis tiek suspėjimo į paskaitą). Fizikos laboratorijoje pirmąkart jaučiausi kaip mokslininkas – vyko kažkas, ko negalėjau iškart paaiškinti ir teko sukti savo girnas smegenyse, ieškant atsakymo. Turėjau laisvą vakarą. Buvau laimingas ir vis dar esu. Sninga. Vakar snigo pirmą kartą. Ir gniūžtės. Ir juokas. Tamsa. Tas jausmas kai pirmą kartą per daugel metų jautiesi tarsi būtum vaikas. Kai mintis, šaunanti į galvą išgirdus, kitų žmonių juoką, pamačius juos bežaidžiant sniege, yra: LET‘S JOIN THEM? YEAH! WHAIT, WERE ARE MY SHOES? FORGET THEM! Ir užsitrekiančios durys, šypsnis, sniego gniūžtės, stingdantis šaltis, kertantis per rankas, per pirštus ir sąnarius; marškiniai, aplipę sniegu, limpantys prie kūno, kai tu ridiniesi žemyn kalva ir savo kelionę pabaigi veidu į šaligatvį. No pain. Just Happiness. Repeat again and again, and again. Dangus nenusidažė raudonai. Mėnulis, it leopardas, nekeitė nei savo dėmių (kurių jis kaip ir neturi), nei savo spalvos. Gyvūnai nepalikinėjo savo namų. Negirdėjom ir trimitų. Should we have heard? Nuėjau miegot truputis po vidurnakčio, paskutinį kartą patikrinęs savo telefone visus įmanomus media outlets. So it begins. Let’s sleep.

Tenka keltis. Truputis po septynių. Žvilgsnis pro langą – dangus mėlynas, sniegas aptirpęs, jokių laužų, jokių įskilusių gatvių; tik pievutė su vakarykščių linksmybių ženklais. Viskas po senovei. Pasileidžiu naują George Watsky albumą. Keista muzika. Patinka. Gražūs perėjimai iš vieno gabalo į kitą. Įdomūs palyginimai, įdomios temos – lengvai klausos, nors gal ne kiekvienam. Ir rutina tęsiasi toliau. Dušas, kelnės, dantys, barzda ( You wish!), marškiniai, diržas, batai, cardigan and breakfast. Bet prie štai – how is it going over the pond? Shit (What? Oh damn, Chemical angel, the hell?). Tai ką? Manėm bus juokinga ir neįmanoma… Situacija labiau primena mano pokštus. Geriausiu atveju juokias keli, po to lieka nemaloni tyla…

[]

Nesu joks politologas, tendencijų Nostradamas (+ mano studijų programa turi tik savotišką sąsaja su politika, kuri laiks nuo laiko atnaujinama) ar dar kažkas. Ar esu kompetentingas komentuoti visą situaciją detaliai, įsigilinant į visus niuansus ir globalias bei lokalias politines tendencijas? Ne. Tad savo poziciją bei savo požiūrį pateiksiu kaip paprastas žmogus (NE. Ne kaip „paprastasis žmogus“. Kaip paprastas žmogus. Apparently, there’s a difference now. Nice.). Niekas nepasikeitė, na išskyrus akcijų kursus, bet let’s assume kad niekas nepasikeitė. Taip atrodo viena iš demokratijos formų, I guess. Ar ji atstovauja visus idealiai? Statistika sako, kad ne (http://www.nytimes.com/elections/results/president?smid=tw-nytimes&smtyp=cur), bet kadangi šiuo atveju mes esame tik stebėtojai, nelabai ką galime ir pakeisti.

Amerikiečiai nusprendė, kad Baltuosiuose rūmuose nori matyti oranžinį verslininką, sakantį VISKĄ ką jis galvoja, nebijantį rasistinių, seksistinių pasisakymų, gan maloniai priimantį visų, taip pat ir white supremacists palaikymą, pasižyminti Butkevičius-style nuomonių keitimu (jis pats kartais pamišta, ką yra pasakęs) ir, mano požiūriu ( don’t get triggered ), nelabai vertą užimti šį postą, ir šį sprendimą (,deja, ) turime gerbti. O, galbūt, jis staiga taps amerikietiškos – paprastojo žmogaus – svajonės išganytojų, atneš pasauliui taiką? Galbūt jis pasitelks savo verslininko magija ir viskas susitvarkys savaime? – galbūt klausi manęs, skaitytojau. Sorriukas, aš fizikas ( ar bent ruošiuosi juo būt ) i.e. aš stengiuosi į viską žiūrėti šaltu protu ir laiks nuo laiko būti skeptiku. Turėjau mažą sąlyti su politiką keletą metų atgal. Nebuvau sužavėtas skirtumo tarp simuliacijų ir realybės.

Dalyvavau Mokamajame Europos Parlamente (MEP) apie ~ 1,5 metų, tad teko truputį pasiknisti politikos dirvoje. Vienas iš išskirtinių MEP posėdžių bruožų, kurie įsiminė buvo griežta tvarka ir tai, kad, nepaisant to, kad tai buvo simuliacija, didžioji dalis žmonių posėdžiams ruošdavosi nuoširdžiai, pasiūlydavo rimtus sprendimus. Ar mes ginčijomės? Taip, bet tai buvo daroma argumentuotai su šlakeliu humoro, (auto)ironijos, sarkazmo. Tai aš mačiau kaip politikos kaip savotiškos meno formos manifestavimą, jos dabartį ir ateitį. Tai simuliacijos dalis, o ką apie realybę pasakytum?

Per vieną iš nacionalinių sesijų, teko 20 minučių iš žiūrovų vietos pastebėti Lietuvos Seimo posėdį. Kaip jaunas, dar gyvenimo mažai ragavęs žmogus, tikiesi beveik identiškos tvarkos, suaugusių žmonių su kostiumais, rimtais veidais, kurie būtų susikaupę ir rimtai žiūrintis į savo darbą bei pareigą Lietuvai ir jos žmonėms. O ką išvysti? Lengvą diskusiją salėje, kai pristatomos kažkokios ministerijos (man rods sveikatos apsaugos, ops, sorry, Ligų bei ligų gydymo ar koks jos pavadinimas dabar) biudžetas tėra antraplanis reikalas, nusileidžiantis Facebook‘o check‘inimui, žurnalų skaitymams ar lengviems pokalbiams tarpusavyje; kai gali ateiti tik į balsavimą, o viskas kita – not important. Ir, linksmiausia, kai uždavus klausimą: ar išklausyti dar vieną nuomonę, ar eiti pietauti 15min anksčiau(?) pasigirsta garsus šūksmingas pietų palaikymas, tampa nejauku. Tada manai, gal kitur bent kiek kitaip. Tada Britų parlamente matai, kad geriausias argumentas politikoje gali būti ir flat witty comeback’as be jokio additional argumento, įžeidimas, melas, dezinformacija ir tušti pažadai. Matai Nigel Farage – soon to have a moustache – Europos parlamente išsidirbinėjantį tarsi klouną ir supranti, kad Andriukaičio facepalm’as tikriausiai yra vienintelis normalus, nesmurtinis atsakas į tai.

Ir tada turim Mr. Golden Orange su savo rinkimų kompanija, su siena, kuri (ignorinant tai, kad nelabai efektyvus sprendimas:(1) Dauguma emigrantų atvyksta su vizomis ir tiesiog “užsibūna” ilgiau nei gali;  (2) Pastačius 60m. aukščio sieną, sukuri tobulą paklausą 61m. ilgio kopečioms ir tokio paties ilgio virvių ryšuliams) būtų masiškas pinigų išmetimas veltui – ji neatsipirktų ir kainuotų Amerikai nemenkai (“Those estimates come from a 2009 report from the Government Accountability Office, which found that it costs an average of $3.9 million to build one mile of fencing. so finishing the fence that’s already there would cost about $5.1 billion. But the actual cost is likely much higher, according to experts it’s fair to assume the per-mile cost of finishing the fence would be$15.1 million per mile.On top of the actual construction, the feds would have to set aside money to maintain it.Upkeep for a fence would cost at least $750 million per year” – “Trumps immigration tab: $166 billion” by Seung Min Kim, Politico. 2015-08-19), ir kitokiais savo pasiūlimais (He’s special, isn’t he?). Jis tiesiog tobuliausias argumentas, kodėl politika tampa daugiau showbiz nei pats showbiz, kodėl būdamas labiausiai netinkantis kandidatas gali tapti vienos iš galingiausias šalies prezidentas. …So, where was I? Oh, yeah. Realybės neatitikimas. Kai pradedi stebėti, kad jauni žmonės „žaisdami politiką“ ar tiesiog laisvalaikiu diskutuodami sugeba pasiūlyti realybę labiau atitinkančius pasiūlymus, realius sprendimus ir, kartais, imasi juos įgyvendinti apima vilties jausmas, nes, na come on that’s fucking awesome!!!, ir mažas liūdėsiukas, nes tokių sprendimų tikiesi iš rimtų dėdžių ir tetų su kostiumais. O kuo jie užsiiminėja? Realiais žaidimais, kuris gali atrodyti patrauklesnis, kuris pasiūlys lengvesnę pasaulio pabaigą, daugiau įvairovės (ne)laisvei ir (ne)apykantai – it povai prieš milijonus povių….

Tad ar galim ramia širdim tikėtis, kad viskas susitvarkys savaime? Ne. Niekas nesusitvarko savaime ( nuo užsikimšusio tualeto iki spragų valdymo sistemoje) – Let‘s call it the 0th law of something, maybe life. O pats New POTUS neprimena į standartinį modelį netelpančios elementarios dalelės, tad manau, jo politika ir jo pažadai paklūsta šiam dėsniui. Jis labiau primena, elektroną, kuris bando apsimesti gravitonu ir, deja, dalį neutronų jis įtikino, kad jie yra elektronai, o jis protonas. Ar fizikai mane užmuštų už šį palyginimą? Tikriausiai. Tad leiskit pa(si)aiškinti: Jis savotiškai atstumianti elementari asmenybė, kuri save mato kaip labai svarbią bei turinčią didelę įtaką pasauliui  (diskutuotina kaip ir gravitono egzistencija), tačiau, kažkaip, tam tikrai grupei žmonių, jis atrodo patrauklus ir, įdomiausia kompetetingas (or, maybe, konpetetingas). Vienintelis dabar svarbys klausimas ar šis naujas elementas – kurį “šmaikščiai” pavadinkime Trumpmerikoniu – yra stabilus ar greit skylantis? (Net neklausiu ar radiaktyvus, patys matot reakcijas! Cha… Perspėjau, kad mano pokštai ne kokie. Žinojot, kur lendat…)

Tad šis neapdainuotas USAmerikos herojus, tikriausiai, taps vienos iš pagrindinių politikos žaidime figūrėlių stumdytoju. Ir ką dabar mums daryt? Ar jau skambinti pavojaus varpais? Emigruot? Užsikasti? Išskrist ir apsigyventi Mėnulyje, Marse? Statyti aukso statulas ir aukoti didžiajam mandarinui su aukso pluoštu vietoj plaukų? Well… Nežinau. Pasakysiu tik tiek: Shrug your shoulders, keep your eyes open and move on. Aš bent rengiuosi tai daryt. Gyvenimas nepasibaigė su Brexit‘u, nepasibaigė su Valstiečių daugumos išrinkimu, tikriausiai nepasibaigs ir su šitais rinkimai.

Gyvenimas per daug įdomus, kad baigtųs dabar. Realiai pasiekiame Heizenberg‘o neužtikrintumo principo lygį. Mes arba žinom kur esam, arba kur varom (Tik gal užtenka ir Ivaškevičiaus „Išvarymo“ – nedarom žmonijos). O jei pasaulio pabaiga ateis rytoj, then let me be happy and enjoy my life, the silence and the noise. Kaip Nero aš sėdėsiu ant savo apsnigtos kalvos, su lyra rankoj ir stebėsiu kaip krenta pirmasis sniegas, kaip plaka širdis, kaip stingsta rankos, kaip sukasi žvaigždės ir mintys mano galvoje.

[]

…Ir tada pasigirsta paskutinis kūrinys iš „ X Infinity “– apie apokalipsę ir raudoną vyną. No, thank you. I would rather have a cup of coffee and a croissant. Pramiegojau dar vieną apokalipsę, pramiegosiu ir kitas…  Tyliai sukrizenu ir uždarau kambario duris. A new day begins.

So you wanna študieren

Taigi vaikutšiai pabirutščiai, šis trumpų (ir galbūt nereikšmingų) patarimų sąvadas skiriamas visiems, kas stosite į Doitšlandą aka Merkelreichą ir dar gal norėtumėte sužinoti, kas laukia stojant ir įstojus iki maždaug trečios savaitės. Kodėl trečios? Vat todėl kad aš pats tik dvi pabaigiau ir negaliu jums nupasakoti, kiek džiaugsmo laukia pavasarį semestro egzaminuose.

Šort diksleimer: raukite man žarnas kiek tik norisi, bet nu vat nesu bandęs stoti visuose iki vieno universitetuose tarp Reino ir Oderio, tai nu gal ir kafkas nesutaps su jūsų būsimais ikspyriencais. “O vat man buvo sunkiau/lengviau/rektoriaus buldogas prišiko į batus.” Ir tai yra fantastika, viskas ir turi būti kitaip nei ten, kur esu aš, kitu atveju bus mažiau neatrastų dalykų. Bayern’as (analuose įvardijamas Bavarija) yra nepriklausoma Alisos ir triušio respublika ir už tenykštę egzotiką neatsakau, sėkmės.

Teigi, pirmas žingsnelis ruošiantis študijuoti ten yra kalbos diplomas. Jei dar nepramiegojote, matyt laikysite kažką panašaus žiemą, kitu atveju pavasarį. Nesiruoškite paskutinę dieną, čia jums ne abitūra, kad škėmas ir kontekstus trečią ryto prieš egzą kaltumėte. Dėl Dievo meilės nesiųskite savo kalbos diplomų originalų vokiečiams, po Bewerbungo fazės greičiausiai neatgausite jokio šikpopieriaus, o (bent jau DSD) originalas išduodamas tik vienas. Just saying.

Sekantis Šrittas: pradėkite ieškotis bakūžės savo svajonių mieste arba užkaboryje, nes jau ir dabar ne per anksti stoti į eilę barakuosna. Čia ne kiaurus langus už 50 eurasų ant seno britiško porceliano padėkliuko po sutarties gauti, nes eilėje stovėsite iki daktaro disertacijos gynimosi, o sulaukus eilės gal dar ir nepriims į circa penkiolika iš keturiolikos Wohngemeinschaftų (flatshare) ir/arba barakų. Kodėl gi? Butų savininkai arba subnuomotojai turi šimtus kanditatų žiemos semestro pradžioje, tai suspindėti teks maksimaliai. Turėsite būti įdomūs, awesome as fuck, kalbėti 7 kalbom ir būtinai Bayerno dialektu (Schwyzerdütsch pridės 16 taškų) ir pagroti dviem okarinom vienu metu Bewerbungsgespräch’e – gyventojų audiencijoje taip, lyg melstumėte amnestijos iš demokratiškosios Korėjos fiurerio prieš tai tanku nučiaudėję jo senelio statulą.

Gavę malonę ir gulėdami ant bėgių iš laimės nepamirškite ir užstato, jis negali būti didesnis nei trys nuomos be mokesčių, ir būkite punktualūs – dvi dienas pavėlavę galit rasti pakeistą spyną duryse. O panorėję išsikraustyti dažniausiai būsite įpareigoti pranešti bent prieš tris mėnesius, o pernuomoti savo kambarį ar butą tiems trims mėnesiams leidžia toli gražu ne kiekviena sutartis.

Punktais šokliuojame pirmyn ir pereiname prie ne ką mažiau svarbaus dalyko – stojimo. Jis nebus sklandus ir jei nervai sukirmiję kaip Vacelio iš Sruogos šedevro, tai sienomis vaikščiot galėsite bent savaitę. Mokyklos mokyklėlės atestatus mėgsta išdalinti labai vėlai, likus keletui dienų arba geriausiu atveju savaitei prieš galutinį terminą, ašaromis universitetų nepalenksite labai lengvai, net jei ir kažkurie Vokietijos pašto komunistai sugalvos dar kartą pastreikuot vasarą ir suknisti daugybės stojančiųjų planus. Vertimų biuruose notaras gali jūsų atestato vertimo netvirtinti iki pat oficialios išdavimo datos, ir gal ta data beveik sutaps su universiteto nustatytu terminu, todėl rinkitės geriau visokius vežėjus kaip DHL ir pinigų nepagailėkite.

Gavę savo prileidimus studijuoti dar neatsipalaiduokite. Dar greičiausiai nebūsite išsirinkę, po kuriuo geležinkelio tiltu miegoti bus minkščiausia ir jums teks galop dar kartą siųsti dokumentų ir patvirtintų kopijų asorti, šįkart jau visus įmanomus ir reikalaujamus. Jei skrisite ir važiuosite patys, tai linkiu nevisiškai pasitikėti Vokietijos geležinkeliais (Deutsche Bahn, hoffentlich lesen Sie die Schreiberei ganz schön durch), nes jei persėsite penkis kartus iki savo pasakų lokacijos, tai kaip dzievulą mylu, ims ir atšauks kurį nors traukinį, o jums beliks bergždžiai mėtyti plytgalius į švieslentes su meiliais “Zug fällt aus, ihr dürft euch verpissen.” ir tiesiog užvedančia klasika “… heute ca 20 Minuten Verspätung”. O iš tikro tai bus kaip tik ta proga pasinaudoti internetu ir staigiai susirasti kitą maršrutų sujungimą, nes tinklas išvystytas labai stipriai ir net iš visiško užkaborio galima traukiniu nuvažiuoti į miestą lengviau ir/arba dažniau nei iš Klaipėdos į Vilnių. Kainuoja kelionės, savaime suprantama, žymiai daugiau, už vienos dienos bilietą NRW žemėje žmogus sugebėtų labai sočiai pavakarieniauti Stikliuose.

Tarkime jau suspėjote sunešioti visą makulatūrą ir jus galutinai priėmė į universitetą arba kitą aukštąją mokyklą, tai tada prasidės tikroji magija – registravimaisi į miestus (lauksite eilėje ilgiau nei alkašas kepenų donoro po Naujųjų), banko sąskaitos ir visokie kalnų užkeikimai, kurių net Kirtimuose nedrįsta praktikuoti seniausios žiniuonės. Pramiegoję dvi savaites ir neužsiregistravę gausite baudą ir jus aprėks pats meras, apspjaus kuri nors administratorė ir parašys isterišką poemą apie naujakurių neatsakingumą, pati poema bus vykusi ir parveš dar vieną saulę į vakarus.

Neilgtrukus galėsite pradėti studijuoti, bet tikros paskaitos prasidės tik tada, kai jūsų draugai Lietuvoje jau bus susiradę bent du darbus po paskaitų ir bus visiškai įsivažiavę  į studijų tempą. Priklausomai nuo darboholizmo lygmens jus pradės ėsti pavydas ir tai yra fantastika, nes motyvacijos mokytis jums prireiks. Jei būsite kokiame nors mielame mieste kaip Aachenas, fuchsai (Erstiwoche) truks greičiausiai tūlą savaitę ir priklausomai nuo kompanijos išgersite truputį arba pasieksite anogolikų-alkonimų aukštumas, taigi bišk Vorsicht su tuo bitte.

Beje, priklausomai nuo aukštosios mokyklos fainumo jums gali tekti patiems registruotis į kiekvieną paskaitų ciklą ir egzaminus patiems, o sistema primins gūdžius pirmuosius elektroninius dienynus ir tikrai jose pasitaikys klaidų ir vos ne vos nepražioplinsite kokio nors egzamino, kuris bus jūsų tikslas visą ateinantį pusmetį. O neišlaikę bet kurio egzamino tris kartus gausite leidimą niekada nesugrįžti į tą studijų programą visose 16 federacinių žemių, Be to, prisidės dar ir profesorių sugalvotos išorinės sistemos užduotims atiduoti ir “mažosioms” darbo grupelėms skirstyti. Mažosios bent jau čia, RWTH Aachene, yra apie 50 asmenų, ir aš dar net nekalbu apie mechanikos inžineriją (Maschinenbau), kurios studentų turime tiek daug, kad čia naujų žmonių net studijų programos nebūtina klausti, vis tiek beveik visada lieki teisus. Dėve padėk kiek tų sistemų daug, ir kiek daug slaptažodžių teks įsiminti, o galva sprogs ir nespėsite krapštyti smegenų nuo kaimynų langų.

Kita atrakcija prasidedant studijoms yra pačios salės. Velniai žino, kas pasitaikys jums, bet bent jau man teko pusvalandžiu anksčiau ateiti į paskaitą, kai norėjau gauti padorią sėdėjimo vietą salėje. Sakysite “pastovėsiu, dar jauna(s)”. Bad news here – universiteto apsauga, kuri pirmą kartą man labai priminė normalią policiją, išvarys visus ir visas, kas sėdės/slaviškai tupės ant laiptelių ir lūkuriuojančiuosius prie išėjimų. Priežastis – priešgaisrinė sauga ir kiti keiksmažodžiai, kurių įvardyti jau negaliu. Jei profesoriai bus supratingi, tai kartos paskaitas po du kartus, kol universitetas ras normalesnių salių arba atkris žymi dalis studentų (dažniausiai ta, kuri paruošiamuosiuose kursuose dar mėto popierinius lėktuvėlius “RWTH Airlines” tol, kol kapitonas Morganas iškolioja perspektyviuosius aviatorius. O kapitonas gavo savo žymųjį titulą už tai, kad paskaitų metu visad užkelia vieną koją ant pakylos kaip save gerbiantis piratas su sekstantu ir naujutėlaičiu jūrlapiu rankose “Analysis für Informatiker”). Kai gausite savo vietelę, belaidžiu universiteto internetu būtinai naudosis visi, kas galės, ir kažkuris matyt siųsis hentai, o ryšio kokybė ir greitis nukels į Honeckerio (he(mo)rojaus aus der DDR) laikus. Bet kamon, nu negi naudosite savo mobilius duomenis, kai jų kainos privers galvoti, kad lietuviški ryšio operatoriai užsiima tik labdara.

Viena iš kiek įdomesnių linksmybių studijuojant taps namų darbų atidavimas. Žinoma, jie, kaip ir apskritai paskaitų lankymas, nevisiškai privalomi, bet patariami visais atvejais. Nemažai profesorių kaip karšinamos pamotės neprileis prie egzamino tol, kol neįvykdysite visų jų reikalavimų ir netapsite tikrų tikriausiomis pelenėmis, nors reikalavimai paprastai nėra tokie kaip mokykloje, pavyzdžiui, pusė visų namų darbų taškų. Kai kurie prideda net ir taškų kaip bonusą prie egzaminų rezultatų, bet yra jau paliudyti atvejai, kai kažkoks kadras sugebėjo pakelti padoraus cunamio bangas vien dėl to, kad stropiai darė visas papildomas užduotis, BET tiesiog nenorėjo geresnio pažymio egzamine. Ot fašistai. Spekuliuoti galima dar ir matyt, kad študentas (ar študentė) buvo paskaitų metu buvo pamėgęs dažnai uždavinėti klausimus ir taisė dėstytojų klaidas ant tikros lentos (kreidos lenta, pasirodo, vis dar tyko universitetų rezervatuose, nors mokyklėlėje jau rašoma Raudonojon knygon).

Grįžtant prie minties lažo temos greičiausiai jums teks dar pradžioje susirasti partnerį, su kuriuo jus susies šventais namų darbų saitais pats lordas rektorius, kurio jau minėta šuva defekuos jums į batus. Tai galios raštiškiems namų darbams, nes nu tutoriai (gabieji študentai irba kalikai, kuriems mokama bent 10 eurų už valandą darbo universitete) irgi žmonės, o jūsų labai daug, arba universitetas dargi taupo.

Kadangi jau paminėjau darbą, o vokiečiai garsėja vienu labai taikliu posakiu apie implikacinį darbo ir laisvės ryšį, paminėsiu tokį fokusą vardu HiWi, oficialiai vadinamą Studentische Hilfskraft, o tai yra visokie darbeliai siūlomi paties universiteto arba kažko jam pakankamai artimo. Užsidirbti iš to galima gal ir ne tokiu šviesos greičiu kaip nelabai veganiško maisto fabrikuose ir manufaktūrose, bet darbo grafikai būna žymiai lankstesni už kitus darbo pasiūlymus mieste ir sandėliuose. Be to, galimai neteks mokėti mokesčių, ir galėsite tuo pasigirti, kaip vienas kandidatas į Valstijų prezidentus gyrėsi dėl savo mokesčių nesumokėjimo, na tiesiog fantastiškas Vorbild’as dirbantiems už 400 eurų per mėsecą.

Kadangi būsite studentai, tai patariama jums įsidiegti universalią programą visokioms anoniminėms blevyzgoms ir maestro kritiniams skaitinėti – Jodel vadinasi vokiškoji (arba Wodel, pritaikyta nukentėjusiems nuo Microsofto), didžiuosiuose miestuose jos bendruomenė aktyvi, o Aachenas, žinoma, yra totali Jodelio sostinė, teužsitrigerina iki kraujų kas nori Miunchene nuo jodelinio hashtago #dummwiemünchen (fašistai jau buvo šitą išbaninę) ir nuo to, kad čia gauname ne klaikiai apribotus, o normalius semestro bilietus viešajam transportui.

Sėkmės pabirutšiai, tepasigaili jūsų Kunčinas, Škėma ir Bewohneramt/Bürgeramt,

gehabt ihr euch wohl,

MfG,
Herr Bläh-Wiesgah von Memel

Nuotraukos parodo žmogaus baimes ?

Internetas, kad irvincent-van-gogh-selfie-portrait koks atsibodęs žodis bebūtų, vis dėlto yra pranašesnis už realų gyvenimą vienu aspektu – lengviau pakęsti kritiką. Daug yra kalbėta, daug rašyta apie tai, jog patyčios socialinėje erdvėje yra žiauru, tačiau tai nėra tiek žiauru, kiek kasdieniame gyvenime. Jei jums parašo tokį epitetą, kaip idiotas, jūs galite tam skirti šiek tiek laiko, galite apgalvoti, kodėl toks/ia esate, apsvarstyti, kodėl tai tiesa arba kodėl ne. Tačiau jei tai būna susakyta tiesiai jums prieš veidą –  kas kita. Nesumeluočiau, jei teigčiau, jog gražiai apsirengę, apkūnūs žmonės visu džiaugsmu pozuoja prieš kameras arba tie, kurie kuo įmanoma labiau pozuodami iššiepia dantis, apkaustytus kabėmis yra šių dienų fenomenas. Tačiau kiek baimės slypi šiuose veiksmuose ?

                      Apkūnumas, galbūt, visą laiką buvo, yra ir bus problema, bet 21 amžius padeda „kovoti“ su tuo. Perspėju, neliečiu žmonių, turinčių medicininių arba genetinių problemų. Šiuolaikinis žmogus yra toks savimi pasitikintis, jog be jokios baimės savanoriškai sugeba padaryti tai, kas galbūt yra neįmanoma – save nufotografuoti, esant tam tikroje formoje. Kas baisiausia, jog asmuo yra savimi patenkintas, kad ir koks netobulas bebūtų, dar pridėtų: „ogi tobulų nėra“. Bet ar tai drąsa? Deja, ne. Keldamas tokias nuotraukas, asmuo pripažįsta savo problemą, tačiau su ja nekovoja. Pripažįsta ir laukia, kol kas nors pagirs ir tiek. Sugebėjimas įkelti apkūnaus, besišypsančio savęs nuotrauką yra ne kas kita, kaip neišvengiamas baimės padarinys, kuris lydės tol, kol nepasikeisi. Padarydamas nuotrauką, vaizduojant savo netobulumą, žmogus geriau jausis, jei jį iškritikuos virtualioje erdvėje negu realiame gyvenime, nes kaip ir minėjau, pakęsti patyčias yra kur kas lengviau internete. Negana to, žmogus yra taip patobulėjęs, jog išmoko sakyti kritiką apie tave bet kur, tik ne į akis. Kad ir kaip bebūtų, kritika yra vienas iš evoliucijos sraigtelių. Pamatę tokias nuotraukas, pirmiausia prisiminkite, jog jos padarytos ne iš savęs pasitenkinimo ar drąsos, o iš baimės ir nepilnavertiškumo, iš noro pritapti prie „tobulesnių“.

                      Kabės nuotraukose. Pirmiausia, kartais atrodo, jog kabes nešioja net ir tie, kurių jiems visai nereikia, antra, galbūt, klystu. Fotografavimasis su kabėmis yra toks pat fenomenas, kaip ir aukščiau aprašytas. Visiškai nesuprantu, kodėl žmonės pradėjo jų neslėpti ir nesigėdyti. Jei asmuo jas turi, tikrai pademonstruos tai internete, kaip ir tas, kuris nepatenkintas savo svoriu. Todėl iškyla tokia pati problema – ar galima tai vadinti drąsa? Irgi ne. Drąsa bei savęs gerbimu, kad ir kaip tai keistai beskambėtų, laikyčiau slėpti savo trūkumus, nes žmogus nedaro iš savęs klouno ir nedemonstruoja savo trūkumų prieš visuomenę bei nesileidžia jos nuplakamas. Galima pilna gerklę rėkti, jog mes visi esame iš prigimties lygūs, visų vertė vienoda. Taip, teisiškai mes esame lygus, tačiau biologiškai – ne. Todėl retas kuris tai slepia ir neišsišiepia prieš fotoaparato blykstę – dauguma vistiek nepraleidžia progos pademonstruoti tai, ką turi. Nes jie bijo. Jiems būtinai reikia, kad kas nors pateisintų ir išteisintų jų trūkumus, nepaisant to, kad trūkumai yra trūkumai. Visada virš žodžio „trūkumas“ kabės minusas. Jiems reikia, kad visuomenė juos priimtų, tačiau to siekia pačiais niekingiausiais ir žemiausiais būdais.

                      Tai nebuvo vienos dienos apmąstymas, tai kaupėsi kelis metus, bematant begalę įvairių pavyzdžių. Tai tėra mano nuomonė, kuri tikiuosi pakeis ir jūsų, todėl sakinyje: „pakarti negalima pasigailėti“ kablelius susidėkite patys.

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑